Norėjom būti

1.
Žvangina
raktų ryšulį
ir priartėja
Andromedos ūkai,
saulė – galanda peilį
ir mano
foto juostas ryškina
ir neria
į laukus,
kur ganosi ančių,
vištų pulkai.

O sijonus pasikėlusios
eglės, pušys – šaukia, klykia,
prieik, bloguoju
neminėk. Bėga mėnuo
laukais, miškais pūkšdamas,
pilnas baimės
kad nepratęs giminės.

O gaidys
pašoka ant tvoros -
pragysta,
nesusitvardo.
- Gerai kad ne mano
mėnulio nukrito skiauterė.
– Be manęs būtu
liūdni vakarai
ir bet kokie,
pamiršti karai.

Gaidys rauda,
nesusitvardo.
- Liudininkais būsite.
Nukirsta, dar viena višta.
- Gyvuliai, paukščiai
nubuskite,
tai kraujo
praliejimo diena.

2.
Kruvinos alėjos,
sausa šviesa.
- Ar atsiras kita
tokia, kažin?
Po sparnais
pasislėpti galėjau
ir būtų - viščiukai
lakstę maži,
o kas mes esam –
surišti mintimis?

Gyvulių, paukščių
pilnas skiedrynas,
daržas, sodas.
- Kiaule, kiaule, ko tyli?
Nudūrė, du kartus
į šoną sudavė,
nors varnalėšos,
sodai žali.


3..
Gaila, oi gaila
to gyvuliuko, -
rauda upelyje lydeka.
Čirška juodvarnis
ant suoliuko,
būtų liūdna
be kiaulių,
vištų lanka.

Mirga žmonių
kiauliškos pėdos,
kaip ir vištų,
gaidžių didelių –
panašiai - negali
akimis aprėpti,
kai kaltinantys
ant žemės
tie jų parašai.

4.
Užsnigs,
užsidės ledas,
ir nusileis žvaigždės
virš gaidžių didelių,
Vištos galva
ant kruvinos kaladės –
pro kurią
praeit, negaliu.

Guli
kiaulės galva
ant stalo -
nusvilinta, nuprausta
ir tokia tyra
Gieda gaidys
virš vartelių.
- - Kur teisybė,
- ar teisybė
- pasaulyje yra?

5.
Galiu
į Kamčiatką,
į Sibirą,
kai tokie – sniegini
vakarai.
Gaidys suglumo,
išsidavė,
kad vaikščiot gali -
labai gerai.

Dūzgia kuliamoji
šiaudais apkreikta
visa kalva, o tu
su vištom, gaidžiais lakstai
bariesi, kovoji,
it boružė žalsva.

Ir mane,
perskelk
kaip riešutą
ir tada į kaimą,
ateis žiema
norėčiau būti –
nukirstas, nusvilintas,
įprasta mirtis
man žema.