Kasdieninė duona

1.
Dar ne visos
išskainiotos braškės
ir sesers kūdikis
visą dieną krykščia,
o sutemus – ištuštėja
kryžkelės
ir kažkas duris
dieną, naktį – braškina.

Žiedlapiais kvepia
ankšta jų pirkelė
ir sūnus viršum stogo
kaip vėliavėlė plevena.
Sūnūs, dukterys
iš miego keliasi
ir skuba, kur vyrai,
moterys dirba,
gyvena..

2.
Lekia, skuba
mūsų kaimo dėdės
ir šviečia iš tolo
jų panagės juodos.
Krykščia seserys -
brolius į armiją
lydėdamos
jos kartais paslysta
verkia ir juokiasi.

O sekmadieniais
aplanko mamos
vienintelį kapą,
o sugrįžusios
kaip vištos
lysvėse kapstosi -
palei veidrodžius
neilgai sugaišusios -
kepa duoną, ragaišį.

3.
Šviežios duonos
kepalą nešuosi
ir bus namuose
kaip vestuvėse linksma.
Į duonos minkštimą
pirštai linksta
kaip žiogas,
toliau nušoksiu.

O peilis
įsminga į duoną
meilės, šilumos išsiilgęs.
Sukniaukia katinėlis
šviežią pieną lakti
pradėjęs,
o kriaušės, slyvos
stiklainiuose
susikimšusios
kaip silkės
ir ištrykšta darbais,
džiaugsmo ašarom,
prakeiksmu tėvo.

O mamos rankos, 
tokios geros
ir mums, įpila pieno,
šukuoja plaukus,
o vyrai geria
ir upės,
ne pieno
alaus plaukia.

4.
Nors gardi duona,
bet peilio bijo
laukiu tavęs
prieš duoną
lyg prieš Dievą
atsiklaupęs.
Kabo virš galvos
dangaus baltos lubos -
didžiuliu varpu
suskambėjusios.

Šniokščia eglės, pušys
ir byra rudeninės mados,
o peilis, saulės nemato –
darbuojasi, pūkščia...

Pasipils nakties
juodas tušas,
subesiu akis
į kasdieninę duoną,
ne visuomet bus
ir mano namuose tuščia,
juk ne visuomet
vienos rankos atima,
o kitos duoda.