Šešiolikta valanda

1.
Štai koks
reikalas –
aklieji agonijoj
pasikelia
virš įtemptų linų
kad galėtų
įsižiūrėti
į artėjančius,
tolstančius traukinius -
ilgus ir plonus
kaip siūlai
ir nutolstančius
į vakarą
kaip ugniakurą
ir pasigirsta
vos matomas
trūkčiojantis
reaktyvinių lėktuvų
švilpesys
ir traukiniai
pajuda
iš vietos
ir ištirpsta
kaip ledai.

2.
Trinksi,
tuksi vagonai
cisternos kosti,
šviesoforai
ištiesę rankas
laukia kol sutems,
ir sumirgės žvaigždės
ant vandens
ir užsiliepsnos
lyg mergaitės
naftos bokštai
ir traukiniai
plaukiantys linkui
geležinkelio stoties
ir tolstantys
be jokių galimybių
pasiklysti, o aš
galvoju apie šilumvežį
ir vakarą vieną, ir tą patį
ir po medžiais slepiuos
rūbuos šlapiuos.

3.
Šešiolikta
valanda
mirksta
tarsi aluj
žaibo kirčiai
viršum krano
lyg varnas ant šakos
bliksi žaibas
ir laukia aukos
o kiemas prigrūstas
to kvailo žalumo
ir tavęs nėra,
o tas gyvenimas -
be pabaigos
ir nubusiu
kai visi miegos.
- Ateik, kol muša būgnai
ir lyja lygiai dvyliktą.
Vidurvasaris -
lyja visą vidurdienį,
kada kregždės
rašo autografus
sustingusiame ore
ir visi daiktai tyli
ir lyja
lygiai dvyliktą.

4.
- Ateik
verdanti pykčiu,
ateik liūdna,
bet pasiruošusi
nusišypsoti.
Pasirodys,
nauji veidai
bus viskas tvarkoj
visi ilgai gyvensim
ir būsim
savo vietose,
o žolė kaip vanduo
po lietaus čiurkšlėm
iš po debesų,
o vaivorykštė
iš po švarko
lyg kaklaraištis,
ištryškęs,
o griaustinis
laiku užgimęs
nudunda
su žaibais
lyg su pasibučiavimais.

5.
Štai, koks
reikalas, -
sakau vyno
mikliai įpylęs
lūpos šnabžda – myliu
buvo lengva
rūkuose pasilikti
su traukiniais
nuskristi
o akliesiems atrodė
kad jie, romantika apsikrėtę
pinigais apskretę
mato gyvenimą
lyg snaudžiantį šunį
ir kopia
į kalnus
ramunių, o kiti
duoną raiko. Garsai
iš po žemių
ir beveik neužgesinami
aistrų gaisrai.