Prieš naują dieną

Ar jau teka
beržų sidabras –
nežinau
Ar įauga rievės
į medžių kamienus,
mūsų kūnus,
ir dienos – į kambarius
įsiveržia
ir užpuola
kaip slibinas darbas
ir mes, nublankstam
prieš stirnos
grakštumą.

Skauda širdį
zylei, žolei,
ir akmeniui
ir paukštis sprunka
iš kambario mano.
Ant sienų grėbliai,
dalgiakočiai
ir veidrodžiai -
tėvuko mažoj
krautuvėlėj.

Kodėl pačiūžos, slidės,
laukia atostogų.
Peteliškės skraido
virš lempų -
gyventi sunku
numirti lengva
per nemigos naktis
galvodavau, kodėl beržai
nepravirksta.

Galvodavau
visą pavasarį,
kol sužaliuodavo medžiai
ir avižos,
galvodavau,
kodėl paukščiai alkani
ir žemė pavargusi,
kodėl žaibai kirto –
prieš naują dieną
ne į mane,
o į ąžuolą?