Skulptūra

Tamsa, prarijusi vandens paveikslą, šniokščia,
Stiebas traška,  riaumoja vėliavos liežuviai.
Atplėšia vėją  viesulas, įnirtęs smėlį išnešioja,
Veidą laimina purslai, ir akmenukai bado kojas.
Šešėliai dūksta, pasigrobę jūros kvapą
Iš tolumose gęstančių  laivų,
Suprojektuotų vertikalėmis į tylų dugną.
Tenai trumpam pailsi mano mintys,
Kol žemėje nuo kranto toldama švieselėn
Aptinku jau pabaigtą skulptūrą...
Ir skulptoriaus ranka nusvyranti,  jo
Nuovargį žolė pasiglemžia. Delčia įžiebia
Akmenio stovylą, kuri nuo spindesio lytėjimo
Atgyja- skleidžias drapiruotė pirmuoju virpesiu.
Tada kūrėjo kūnas stingdamas nurimsta,
Kai paskui pėdas lenkiasi žolė nuo
Buvusios skulptūros klosčių, palydinčių
Basųjų pėdų žingsnius... regiu, kaip ji
Prieš vėtrą atsitraukiančią tolyn į jūrą brenda.