Gimtoji tvirtovė

Po stalu 
vaikšto katinas - murkia,
lašinių, kumpio prašo.
Vedžioju pieštuku
tavo vardą,
o krosnyje
pyragai kikena.
Svilina meitėlį tėvas,
mama, skalbinius
į prieangį velka,
dabar suprantu -
į taką, į talką...

Į mergas žiūriu
paskui mamą sekdamas,
gal ir aš – tikras talentas –
voveriukė rankose,
o iš tikrųjų – nosinė
akvareliniai vaizdai –
šilti ir jaukūs –
manęs, tėvų
nesuprantantys.

Tėvukas dažais,
teptukais pasirūpino
dažų dėžėse,
nerealios viltys,
o už langų lietus
kaip iš kibiro pratrūko
ir senelė –
tokiame karštyje
prisvilina žąsį.

Ima, mane kaltinti,
kad ir aš, blogo elgesio,
po audrų, visų karų
buvau svetimas
ir nieko namuose,
kapuose nerandu.
Plyšiai prasišiepia
vorai, tarakonai
atminties siūluose
pasislėpę
ir prieš mane
pasišiaušę -
linkstu į tave
kaip šiaudas.

Laiškai ima degti
palendu po lova
ir visą naktį
lyg žvėris pabaidytas
po medžiu stoviu –
ramu, ramu
tėvų, senelių
šventovėje
ir mano tvirtovėje.