pralaimintis jai

Lietus. Stoviu jame. Pasiklydęs. Ji niekad manęs nemylėjo. „Sielos bičiuliai“. Taip. Tokie buvom artimi. Bet geriausiu atveju ji visad laikė mane tik savo draugu. Galbūt turėčiau džiaugtis. Bet būti jos draugu man yra tas pats, kas nebūti išvis. Kai vienas nori daugiau, negu kitas gali pasiūlyti.

Oranžinis kambarys. Akimis plaukioju po lubas. Bandau baltos ramybės jūros paviršiuje surasti atsakymą, kas toks kasnakt ateina pamiegoti jos dugne. Kas vis labiau pasimeta ramiame vandenyne. Lašai barbena į palangę. Slenka naktys. Kiekviena vis kitokia, bet visos jos sklidinos tamsos.  Kiekviena pamoko kažko svarbaus, bet išmintis manęs nedžiugina. Kai buvau vaikas, galėjau būti, kuo panorėjęs. Galėjau būti laimingas. Dabar teesu pavargęs žmogus. Pavargęs nuo naktinio klausimo, kaskart vis giliau besiskverbiančio į sielos gilumą. Draskančio ją iš vidaus.

Restoranas. Sėdim vienas priešais kitą. Ji valgo sumuštinį. Žino, jog esu jai neabejingas. Mato tai iš akių, iš elgsenos būnant aplink. Ji nėra blogas žmogus. Niekad nebuvo. Bet visuomet stengėsi mane atstumti, kai tik pajusdavo, kad per daug suartėjam. Esam sielos bičiuliai. Ji irgi buvo ne kartą atstumta ir įskaudinta. Jei šią akimirką paprašytų nužudyti ką nors, kad tik jai pasidarytų nors kiek lengviau apie tai galvojant, nedvejodamas paimčiau padėklą ir suknežinčiau kam nors makaulę. Bet mes tik mažame sumuštinių restorane. Aplink nėra nieko daugiau. Tik mūsų pavargę siluetai. Papasakoju jai, kad prieš tai gatvėj sutikau seną pažįstamą, su kuriuo jau daug metų nešnekėjau. Prisipažinau, kad vis gailėjausi, kad nepaskambindavau jam. Matyt, jaučiausi nepritampantis prie jo draugų rato. Bandžiau, bet nieko neišėjo. Jie tiesiog buvo ne man. Ji pažvelgė į mane tokiu liūdnu kupinu supratingumo žvilgsniu. Reikia mokėti paleisti. Ji labai ilgai vaikėsi kažką, kas nekreipė dėmesio ir jai dėl to buvo labai skaudu. Reikia mokėti paleisti. Galvoje tie žodžiai sukosi kaip plokštelė iš praeities. Visą likusį vakarą. Ir naktį. Ir netgi kitą dieną. Netgi dabar girdžiu tuos tris žodžius. Niekad nemačiau liūdnesnio veido nei tą kartą sumuštinių restorane. Visuomet maniau, kad sunku būna tik man, kai kažkas atstumia, įskaudina, numeta į šalį. Jausmas buvo abipusis. Sąžinės negali užmaskuoti. Ji vaikosi savo iliuzijas kaip aš vaikausi savąsias. Tai verste verčia apkabinti ją ir karštai pabučiuoti. JI nežino, kaip puikiai suprantu, kiek kartų pats buvau numestas į šalį, kaip kokia surūkyta cigaretė, ir kaip norėčiau būti tuo, kuris ją išgelbėtų iš kančių. Bet ji pati renkasi kančią, kaip aš renkuosi ją.

Lietus. Stoviu prie oranžinio kambario lango stebėdamas akis glostančią žalumą. Tikra meilė egzistuoja. Ko gero, nėra tyresnio ir tikresnio jausmo, kai galėtum numirt už žmogų, kuriam nusispjaut į visus tavo didvyriškus gestus. Tai yra tikra meilė. Kai kankiniesi atsisakydamas paleisti. Kai kaip paskutinis idiotas viliesi, jog kada nors ji pamatys tave iš naujo lyg egzistuotų koks nors išganingas praregėjimas. Lyg viskas vyktų pagal tavo scenarijų. Bet scenarijaus nėra. Jo niekad nebus. Tik tu ir tavo naivus tikėjimas, kad geriems vyrukams nutinka geri dalykai.

Praėjo daug mėnesių. Mes nebesusitinkam. Nebesikalbam. Sugebėjau ją paleisti. Kažkas sakė, kad su laiku turėtų pasidaryt lengviau, bet lengviau gali būti gal tik tiems, kurie dalina draugiškus patarimus. Nemanau, kad kada nors bus lengviau prisiminus, kiek daug valios pastangų prireikė pasirenkant teisingą dalyką. Kai žinai, kad taip ilgai ir sunkiai stengeisi išduoti savo didžiausią viltį. Viltį, kuri nuo pat pradžių buvo pasmerkta. Galbūt niekad jos ir nemylėjau? Gal tik bandžiau pabėgt nuo vienatvės? Mačiau joje kažką tokio, ką turėjau savyje ir dėl to pajutau sielos artumą. Galbūt man tik reikėjo šiek tiek užuojautos ir supratingumo?

Lietus. Vėsus vasaros rytas. Pėdinu namo iš vakarėlio. Pusgirtis. Tokiu būti man labiausiai patinka. Apgailėtinu. Pralaiminčiu. Grožėtis ramiais vasaros rytais pėdinant vienam iš tuštybės mugių. Iš žmonių ratų, kurių kaskart vis mažiau pasiilgstu. Kaskart vis daugiau jie primena, koks vienišas šiame pasaulyje iš tikrųjų esu. Taip. Gyvenimo ironija. Kuo daugiau žmonių supa, tuo mažiau juose jų randu. Atsisėdu ant suoliuko parūkyti. Dangus pamažu ima rausti. Blizga laidai virš tilto. Virš jų ratus ore suka paukščiai. Telefono ekrane mirkčioja įkyrus įspėjimas. Didžiausia paguoda - muzika - tuoj paliks mane vieną grožėtis šiuo nuostabiu reginiu. Richard'as Ashcroft'as linki man gero pasivaikščiojimo ir eina miegoti tuoj po gabalo „Virtual World“:

I'm calling out to some one
Anyone who'll have me?
Does anyone need me?
Does anyone know how to cry?
What happens when I go?
What happens when it snows?
I bet you could if you wanted to end

...

Po velnių...

Ji niekad manęs nemylėjo.

Trumpam pasijuntu laimingas džiaugdamasis ta trumpute ramybės akimirka. Pralaimintis jai.