Post-mortem

Tu gyvas? Atsiliepk. Tai nėra gražu.
Keliaklupsčiauju dykumoje su savo išeiginiais drabužiais. Viskas įvyko taip netikėtai, tu tiesiog ėmei ir nupirkai man bilietą velniop. Aš net nespėjau persirengti. Dar vis turiu mobilųjį, kuris, regis, greitai išsikraus, o čia, šioje vietoje, kur buvau išmestas, vargu, ar galėsiu kaip nors jį pakrauti. Atsiliepk, idiote. Bent jau atvežk man kitų drabužių. Geriausia - mano sportinių, nes, garbės žodis, plaukti šia smėlio lavina pragarišku karščiu - tikras sportas. O kaipgi mano žaizda? Subadei mane, kone nužudei ir pasiuntei velniop. Nebežinau, esu gyvas ar miręs, matau siluetus, galbūt tai žmonės, gal jie mane išgelbės. Visada žinojau, kad kiti mane myli smarkiau už tave. Tie kiti, tai - beveidžiai nepažįstamieji. Jie niekada nemano, kad aš esu visiškai ir galutinai jų ir mes tarsi ambicingi pajacai: bandome pralinksminti vienas kitą, kad pelnytume meilę. Mes mylime tai, ko neturime. Tuo tarpu aš matau žmonių veidus ir jie labai susidomėję. Turbūt, visgi, aš miręs, nes neįsivaizduoju, kaip tokią intrigą galėtų sukelti gyvas žmogus.
- Žiū, - vienas iš jų rodo į mane pirštu ir aš jaučiu, kaip tai tampa naujos draugystės užuomazga.
- Negyvas, - kažkas lakoniškai tarstelėjo ir mintyse aš susikeikiau, nes šitaip troškau būti mylimas, o jei čia daug negyvėlių, argi aš būsiu kuo išskirtinis.
Tačiau kažkas praplėšė mano marškinius, pamatė tavo dūrį ir aiktelėjo. Man tai labai nepatiko, aš savotiškai norėjau tave vis dar ginti, vos tik supratau, kokie deginančiai teisiami jų žvilgsniai. Atrodo, kad jie viską išsyk suprato: kas aš ir kaip čia atsidūriau. Dievaži, man regis jie net mane palaikė kažkokiu Mesiju. Ar aš Damaske?
Jie mane pasodino, pagirdė. Buvo, žinoma, nusivylę, kad esu gyvas, nes intrigos burbulas sprogo, tačiau galop tai darė mane išskirtiniu, nes, pasirodo, čia - velniop, Damaske, post-mortem ar kad ir kaip reikėtų vadinti šią vietą - atsiunčiama labai daug lavonų. Jie tiesiog kiaurai iš dangaus krenta. Kaip lietus.
- Ar čia kada nors iš tikrųjų lyja? - mandagiai pasiteiravau aš, godžiai gerdamas kažkokią saldžią substanciją.
- Nagi, taip, jūsų netikusiomis puvenomis, - atsakė moteris iš už stalo. - Tik tu kažkoks netoks, judi, kruti.
- Turiu omeny, lietaus lašais.
Moteris tik nusijuokė ir numojo į mane ranką, suprask, atvykėlis, nukritęs iš dangaus.
Šie žmonės elgėsi ir atrodė lygiai taip pat, kaip ir mes. Nežinau, kodėl kai mes turime mirti, esame pakirsti ir pasiųsti velniop, atsiduriame čia. O ir jie elgiasi su mumis kaip su ateiviais, nors gyvena toje pačioje Žemėje. Tiesa, nėra jokio „mes“. Visi kiti parkritę iš tiesų buvo mirę. Aš vienintelis likau gyvas. Tau derėjo durti smarkiau, nes galiu netyčiom įsivaryti Dievo kompleksą. Kai kurie mano, kad aš iš tiesų Mesijas, atsiųstas sukalbėti post-mortem dialogo. Tačiau kam jis skirtas? Su kuo aš jį šnekėsiu? Tai klausimai, neduodantys man ramybės. Mano pirmoji diena Damaske - visi šie Damasko žmonės, visi jie - laimingi. O aš nelaimingas.
Pirmosios dienos vakaras Damaske. Išėjau į medžioklę. Ieškojau lapės. Esu kalės vaikas ir užsigeidžiau kailinių, o ne Egziuperi Princas, kuris trokšta prisijaukinti lapę. Negaliu paneigti, kad slapčia širdyje ir aš tikėjausi sutiksiąs tokią, kurią išties pavyks prisijaukinti, tačiau tokios vilties aš atsisakiau, skaudžiai ją nurijau. Juk turėjau savo garbintojus, kurie veik laikė mane Mesiju. Tiesa, dar neišsiaiškinau, su kuo turiu regzti savo post-mortem dialogą, man tai tapo labai aktualu. Visi aplinkui tai ėmė niekinti, jie mane ramino, sakė, kad myli tokį, koks esu. Tačiau aš manau, kad tai mano dabartinis gyvenimo tikslas, kitaip tariant, mano nuosavas raison d'être.
Lapės ženklų neradau. Galbūt lapės Damaske negyvena. Bet ne, jos tikrai, neabejotinai čia atsiduria - juk lapės yra viso labo žmonės, prisidengusios auksaspalviu kailiuku. Krentant iš dangaus jos netenka bet kokio fasado. Mes pasitinkame jas sutraiškytas, neestetiškas, bjaurias. Ir man nepatinka, kad negaliu atskirti, kas buvo kas.
Ak, tiesa - kažkoks arabas bandė man daryti relaksuojantį masažą, aš jį nušoviau. Dar nesu pasirengęs naujiems santykiams. Bet kuriuo atveju, jis buvo emigrantas į velniop. Tokių kartais pasitaiko, tačiau beveik visų jų kėslai yra piktybiški.
Antroji diena Damaske. Negaliu nustoti rašyti. Regis, atsikračiau savo apsimestinio neįgalumo ir nusprendžiau elgtis instinktyviai. Tačiau nėra ką daug aprašinėti. Gyvenimas čia yra sustyguotas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad vieta, kur kiti siunčia mus velniop (į Damaską, į post-mortem) bus tokia... švari. Organizuota. Rytais žmonės anksti keliasi į darbą ir visi jie dirba vienoje vietoje - banke. Jiems nereikia verslo ar kitų darbų, kad turėtų pinigų ar gerą pragyvenimą - reikalui esant, jie tiesiog pasigamina daugiau banknotų. Maistą auginasi patys, maitinasi daugiausia daržovėmis ir vaisiais. Vaikų čia vos keli, nes, kaip man buvo paaiškinta, „kur visi siunčiami velniop, jau pernelyg ankšta“. Vaikai nuo pat mažų dienų pratinami prie lavonų iš dangaus antplūdžio.
- Čia renkasi visi nudurtieji, visi nužudytieji, - kantriai mokė tėvai mažuosius.
- Neabejotinai tikiu, kad čia pakliuvo ir visi Kafkos tragiški herojai, - pridūriau aš ir maniškiai tik keistai pašnairavo į mane.
Iš tiesų, žmonės čia tiesiog marmūriniai. Net mano apatija pasirodė esanti dinamiška, jautri ir išgyventa. Todėl kai pirmąkart čia pastebėjau verkiantį žmogų, aš pravirkau kartu su juo.
Šeštoji diena Damaske. Ilgiuosi. (Vietinio telefono pypsėjimas) Malonu, kad tu irgi. (Jokio atsako) Gyvenimo... Anapus.
Aštuntoji diena Damaske. Nužudžiau žmogų. Manęs ieško.
Aš nebesu Mesijas.
Aš nusidėjau.
Manau, kad jie mane perdurs, kaip ir tu mane. Gyvojo mirtis čia taip lengvai nepraeina. Gyventojų skaičius smarkiai ribojamas, neturi būti nei mažiau, nei daugiau. O jie mane įsileido į savo bendruomenę. Pasitikėjo manimi. Tačiau jei esu pasiųstas velniop ir trokštu grįžti atgal, galbūt ir aš pats turiu pasiųsti ką nors velniop.
Devyniolikta diena Damaske. Aš įkalintas. Manęs laukia skaudi ir galutinė mirtis. Po septynių dienų įvyks mano egzekucija. Norėčiau tave pakviesti pasižiūrėti, tačiau nemanau, kad tai įmanoma. Panašu, kad esi tiesiog pernelyg sumautai mėgiamas, kad nebūtum pasiųstas velniop. Kita vertus, niekada ir nebuvai mylimas. Nebuvai joks. Man liko vienas skambutis. Aš juo pasinaudosiu.
Dvidešimt šešta diena Damaske. Mane išvedė už rankų į egzekucijos salę atviru stogu. Plieskė saulė ir aš susiraukęs bandžiau apsižvalgyti. Visi gyventojai buvo susirinkę pažiūrėti. Visi apsipylę ašaromis. Jiems nebuvo liūdna, kad aš juos išdaviau, jiems buvo liūdna, kad nebegalėjo manimi pasitikėti. Dar niekada nemačiau jų verkiančių, išskyrus tą vieną žmogų, su kuriuo taip ir nepašnekėjau, nė nepaklausiau, kodėl jis verkė - man tiesiog buvo gera surasti tokį, kuris tai darė šiose apylinkėse. Pajutau, kaip šis reginys pakirto kojas ir galvoje šmėstelėjo mintis, kad ši vieta man tapo namais. Kas galėjo pamanyti - pasiunčiant velniop, tu atsiųsi mane tiesiai prie namų slenksčio.
Aš atsisukau į vieną iš savo prižiūrėtojų, jo ranka manojoje, veidas drėgnas nuo ašarų ir aš matau, kad jis vis dar laiko mane savo Mesiju. Klausiamai linkteliu link telefono, kuris buvo pastatytas centre, ir mano ranka paleidžiama. Apie šią dieną reikia šnekėti tik balsu. Visi mane stebi renkant numerį. Visi laukia mano dialogo.
(„Šiuo metu nėra galimybės susisiekti“)
Aš pasižiūriu į savo pasekėjus ir jų veidai išsyk persikreipia. Supratau, kad tai, ką jie mato, yra atstumto vaiko išgąstis, nesupratimas, įtūžis. Mačiau, kaip išsyk persimainė jų minos, kad jie buvo pasirengę mane paleisti, gal net sugrąžinti atgal, nors taip smarkiai jie mane mylėjo, jog nenorėjo paleisti. Tačiau staiga kažkas iš auditorijos ėmė klegėti. Tai buvo vienas iš vaikų, berniukas, tamsiai rudais, garbanotais plaukais, jo tuščias delnas ištiestas virš visų.
- Lyja, - tarstelėjo jis. - Iš tikrųjų lyja. Turiu omeny, lietaus lašais.
Nepastebėjau, kaip visi pakilo ir ištiesę rankas ėmė sveikinti vieni kitus it lietus būtų buvęs jų laukiamiausias gyvenimo reiškinys, nors man niekas apie tai nebuvo užsiminęs, o mano sapalionės apie lietų anapus, rodėsi, tik erzino juos. Mes permirkome iki siūlų galų, žemė kone dundėjo nuo jų nuolatinio trepsėjimo, todėl niekas manęs neišgirdo.
Tai buvo monologas.