Apie katinėlius man patinka! Lyrinis herojus - mažas vaikutis, tas aišku. "Būnu aš jam geras" - čia gal labiau tinkančio apibūdinimo paieškoti reikia, nes kiek primityvokai skamba.
visi turbūt žino,kad gyvūnėliai užima didelę žmogaus gyvenimo dalį.Šie nuostabūs sutvėrimai pažadina švelnumą, šilumą, dalinasi su mumis džiaugsmu ir liūdesiu ir niekuomet neišduoda.Kažkur skaičiau, kad katės glostymas nuima įtampą. Nusišypsok Gunta ir pasaulis nusišypsos tau.Neverta į viską žiūrėti tamsiom spalvom Ačiū visiems ir sėkmės
darykit darykit, mokinkit vaikučius katinus kankinti "kurie vaikšto kur nori vienui vieni, ir kada nori" puikaus autoriaus Radjardo Kiplingo pasakojime, kaip moteris prijaukino visus žvėris (bet pradėjo nuo vyro...) nu nu :D
taip taip, labai blogas eilėraštis, o patinka jis suaugusiems, kadangi sakau, gražus tas vaikas,kuris neturi nei broliuko, nei sesutės, tai sužmogina katinuką, ir vertina jį, ar katinukas gerai murkia ar ne...
buvo kitas gražus vaikas, jis su šuniuku ir lakė ir lojo, ir kandžiojosi, tai jam kvietė Psichologą (per LRT rodė rodos, Nomeda buvo laidos vedėja.)
rašykit rašykit, tik tokių savo anūkams skaityt tai neskaityčiau; blogas blogas eilėraštis, bet gražus, kvailiems suaugusiems, mat vaikai visada gražūs, nors ir laka atsiklaupę, kaip šuniukai - jų draugai, kol neturi draugų žmonių, su kuriais galėtų bendravimo poreikį realizuoti...
nu o meninės išraiškos priemonės - kaip poezija, tai čia buitinė šnekamoji kalba, ir žavus (tai jau suaugusiems) vaikas, kuris nors ir neturi su kuo žaisti, neverkšlena, katiną kankina, ir randa išeitį...
bet tai nėr eilėraštis, buitinė kalba ir žavus lyrinis herojus suaugusiems; prastai, labai prastai, netepsiu rankų, nevertinsiu. :D
kokia katino natūra? paskaitykite Radjarda Kipligą (puikus autorius. vaikams einantiems jau į mokyklą ir žinantiems tvarką Žurnalas, dešimtukas, pamoka, pažymys, tai labai gerai jei tėveliai surastų laiko, ir paskaitytų Puikų autorių, tokį kaip Kiplingas, pirmokėliams dar raidukės per mažos, o ne katinams numestų savo atžalą, ir džiaugtųsi tokiais baisiais eiliukais.) :D
juokingas lyrinis herojus, kol vaikas... O jau jei suaugęs - tas pats lyrinis herojus - jau nebejuokingas.
"jis tada sukryžmina ląstelę,
įlenda į genetiką truputį,
ir rankas, tik nusiplovęs
su milteliais,
šunį sukuria visai kaip "dievas"
tokį "krūtą"
kuriam be paltuko žiemą šaltą
būtų "
jei paltuko žiemai jokia firma nepasiūtų...
žinote, išveda žmonės katinus, šunis, kurių akys išvirsta, nuo didesnio spustelėjimo, ir reikia atgal sukimšti, rankose nesuspausti, paskui dar tokius, kurie labai smirdi, jei jiems raukšlių neišvalai, nes jų oda - per didelė jų kūnui, ir tokius, kurie sušalti gali, jiems jau reikia drabužėlių, bet gyvulėlių drabužėlių siuvėjams biznis, na tai tiek.
kol mažas vaikas, tai juokingas, reik tikėtis kad išaugs.
Dar tai kalba apie dėmesio, bendravimo stoką ; bendravimo su tuo vaiku, kuris bendrauja su katinu;
tikriausiai jo tėveliai labai užsiėmę, į kiemą neišveda, sesutės ar broliuko nepagimdo, o būna, vaikai taip susidraugauja su šuniu, kad paskui jau reikia psichologo pagalbos, tėvai nesusitvarko neranda išeities, vaikas loja, kandžiojasi ir vaikšto keturiomis bei laka iš puodelio pasilenkęs - kaip jo mylimas keturkojis... :D
juokingas tekstas, bet tikrai nevertinsiu, jis nėra geras...