Klajojančios mintys

Prieblandoj
ir per lietų -
želia žolė
ir į saulę kopia
skruzdėlė.

Ir mano gyvenimas
lyg didžiulėj gėlėj -
išsimaudęs –
vilties
išminties
srovėj.

Einu, važiuoju
už akmenų,
šakų klupdamas -
prisivalgęs, atsigėręs
ir drąsos kupinas
ir išsimaudęs Kupoje.
ir į Dangų kūprinantis -
linksmas, ramus,
kaip Kuperis.

O dugne -
gimsta ir dygsta -
su namais, medžiais -
ir mano - Nerimas
didžiulis
lyg riešutas,
lyg aukso grūdas.

O nuo stogų -
lašai laša
ir anapus -
ežerų, upių,
mintys, lyg plaštakės
skrenda, spurda.

O Nidos kopos,
ir klajojančios,
mano mintys,
lyg bitės dūzgia -
su ugnimi, lietumi,
su angelų sparnais
grįžtančios - 
tarsi iš lažo.