Kasdien apgirtusi esu

Neberandu savęs liepsnelėje akių, –
Prigeso veidrodis. Ir audros vis pro šalį.
Tačiau neprašoma ir atkakliai budžiu prie prarajos,
Kurion kapsena vienuma kaip išopėjusi naktis...
Ir numazgoti vaizdui tam pritrūksta valios.

Išskysta spalvos ir apkursta judesiai, –
Negirdi priekaištų krūtinėn įsisukęs vėjas.
Keliauju kryžkelėn neįprastai ilgai, nors negręžiojuos,
Seniai praeityje užkasusi atšipusius žodžius...
Nebeklaidins miglotas  horizontas, – pažadėjęs.

Nešuos sunkumą dabarties jausmų, –
Vos pakeliu, bet negrąžinsiu – sielon sutekėjo.
Tikėjimu kaip lynu atsargiai žengiu. Ne, – nuolat žongliruoju
Nuo speigo ir pavasario žiedų iki sūraus lietaus...
Be rankų. Be akių. Netgi nuo laiko neblaivėju.