kai

tą vasarą mes dirbome skenduoliais
jaukiam kaimely, kur stovyklautojų mažai,
į ežerą subėgdavo lelijos šuoliais
ir išsiskleisdavo vėduoklėm jų plaukai.

darbelis geras, lyg graudžiai smagus žaidimas –
apčiuopt paskirtąjį ir leistis vietoj jo,
o ten jau spjaudosi apgautosios undinės
ir vėl išsiskiria viršum galvos vanduo.

gal būtų mus ilgam tam rojuje palikę –
beveik vaikystė grįžusi, tik daug geriau,
jeigu ne tas atotrūkis į afroditę
ir kvailas noras vieną iš jų paimti sau.

tuojau žvynais aplipo mano eiklios kojos
ir tarp lelijų skleidėsi dainuodami plaukai,
o žiūrint į akis, kaip sesių, dievagojos
kad aš į jas žiūrėt galėčiau amžinai.

tačiau kai leidomės gelmėn kažkas atlupo
pirštus ir apipynė joninių žiedais,
turėjau trauktis iš kvailos undinės
baisėdamasi aplink pasklidusiais kerais.

dabar kitų darbų parūpina, vėl žemėj,
nors man patinka, bet dažnai sapne menu
tą vasarą, kai dirbome skenduoliais
palikdami gyvuosius dar kartą tarp gyvų...