Man patinka jį stebėti

Man patinka jį stebėti. Ne, nelaikau savęs kokiu iškrypėliu. Man tiesiog patinka žiūrėti į jį valandų valandas. Galiu sau tai leisti. Būnant dvasia tai, ko gero, pats įdomiausias užsiėmimas, kuris lieka. Esu nežinomo kario dvasia. Bent jau taip apie mane pasakė kunigas numesdamas ant karsto grumstą žemės. Nežinau, kokiame kare dalyvavau, bet tai buvo seniai. Visi apie jį užmiršo.

***
Kartais jis atsigula ant lovos, įsijungia senus įrašus ir tiesiog žiūri į lubas: klausosi pasaulio. Jo gyvenimas pačiam atrodo nesuprantamas, gilus ir tamsus it jūros gelmė. Išties, stebint jį iš šono viskas atrodo daug paprasčiau ir lengviau. Tik nereikia apsigauti - viduje jis tikrai kankinasi: matau tai kūno kalboje, veido išraiškoje, kai kasryt prieina prie veidrodžio skustis. Nė nenutuokia, jog kitoje stiklo pusėje kaskart žvelgia į nematomą būtybę, pasimetusią sielą iš nežinomo karo, kuri seka kiekvieną jo žingsnį, nejučia laiko jį už rankos, kad neišprotėtų, nepartrenktų mašina ar nepratrūktų kraujagyslė jo pavargusiose smegenyse.  Visą šią harmoniją sukuria esybė, kurios jis niekuomet nepastebės.
Rytas. Velkasi marškinius, pasižiūri pro langą: pavasaris. Jam vis dar galioja metų laikai... Nejaučiu nei šalčio, nei šilumos. Nepavargstu. Neužmiegu. Nejaučiu laiko tėkmės. Nebežinau to jausmo, kada jusdavau rytinį šaltį vilkdamasis uniformą ryto rasa padengtoje palapinėje, kai odą nusėdavo maži taškeliai. Taip dabar jaučiasi jis. Jo butas šaltas. Jau atjungė šildymą: eis į darbą sušalęs, pusalkanis, nes pusryčiams suvalgys tik duonos riekę su sviestu ir greičiausiai jausis beprasmis tarp kokio pusšimčio kitų jo kolegų, sėdinčių dideliame stikliniame pastate, kurio dar nebuvo, kai buvau aš. Keista, pamenu tą rytinį šalčio jausmą, bet ne tai, kas vyko aplink, kai dar gyvenau tame pasaulyje, kurį dabar taip smalsiai stebiu iš šalies. Galbūt tai buvo sąmoningai nuo manęs nuslėpta? Gal tai aš pats sunaikinau dalelę savęs, kurios nekenčiau ir kuri galbūt žuvo apkasuose? Žmogaus žvėriškumą? Karo troškulį? Šios sąvokos manęs nebejaudina. Turiu vienintelį užsiėmimą - būti aplink ir stebėti, ką jis daro. Tai dabar atrodo kur kas prasmingiau už kulkas, pralėkusias pro mane. Per mane.

***
Jis dirba nekilnojamo turto brokerių firmoje. Praėjo keturi mėnesiai nuo tada, kai ten įsidarbino. Mėgstu stebėti jį pro didžiulį akvariuminį langą, šalia kurio - jo nedidutė klaustrofobiška darbo vieta. Kartais atslenku arčiau ir atsisėdu ant kopijavimo aparato, maudausi šviesoje, kai palieka spausdinimui šusnį popieriaus ir nueina išsivirti kavos. Kasdien tuo pat metu lyg užprogramuotas spausdina tas kopijas, tuomet jas rūšiuoja, po to, kelias valandas skambina klientams, tariasi dėl susitikimų, galiausiai važinėja ir rodo jiems namus, kuriuose gyveno įvairiausio plauko tipai nuo sumautų iškrypėlių iki beviltiškai įsimylėjusių porelių. Jo bosas yra tikrų tikriausias šiknius. Visuomet kabinėjasi prie įvairiausių smulkmenų. Štai vakar ne ta puse atšvietė klientų duomenų blankus. Buvo iškviestas pasiaiškinti, kaip koks piktadarys, tarsi būtų tai tyčia padaręs, tarsi norėtų sušikti tokią neapsakomai puikią dieną. Jo akyse mačiau pasibjaurėjimą visa ta situacija. Tokių buvo jau ne viena.

Po mėnesio paprašė paaukštinimo, bet negavo. Bosas linksmai išsišiepė kėdėje atrėždamas jam, jog nėra kompetetingas būti vyresniuoju brokeriu. Nušvietė visus smulkius jo nusižengimus, kaip kad dėmę šalia kavos aparato, kuri atsirado bekeičiant filtrą, kai blogai sureguliuotas aparatas apipurškė naujai patiestą kilimą kavos tirščiais; arba paštu jo parašytą ir išsiuntinėtą poemą apie svajonių ir realybės neatitikimą, kuri atsitiktinai pasiekė ir jo bosą, o anam tai labai nepatiko, neva švaisto brangų kompanijos laiką ir nedirba. Keturis mėnesius arė kruvinu prakaitu dėl tos pozicijos, o dabar jam tiesiog spjovė į veidą dėl kažkokių idiotiškų smulkmenų. Likusią dieną prasėdėjo savo kubelyje nepakeldamas akių nuo stalo. Net iš toli jutau jo įniršį ir pyktį ant pasaulio. Juk tai absurdiška, bet vyksta jam tiesiai prieš akis. Buvo užkietėjęs gerietis, visuomet stengėsi stovėti už tai, kas teisinga ir tikėdavosi to paties iš kitų. Buvo idealistas. Kažkodėl labai priminė mane, todėl, ko gero, jį ir pasirinkau. Buvo geras vyrukas, tačiau visi geri vyrukai anksčiau ar vėliau pavargsta.

***
Vakaras. Stebiu jį pro langą. Skaudu žiūrėti į tai, kas neišvengiamai bręsta jo galvoje. Po maža lempele ant stalo laiko pasidėjęs sidabro spalvos revolverį. Šalia sudėtos šešios kulkos. Paima jas į saują, pakrato: sužvanga metalas, iš žvangesio viena nepastebimai nusėda į tuščią lizdą. Būgnas užsitrenkia, atšoka gaidukas. Sukasi plokštelė su užrašu „Pink Floyd - The Wall“. Muzikoje paskęsta šalta beprotybė. Metalas paliečia gomurį, o aš šaukiu už lango, bet jis negirdi. Tai vienintelis dalykas, kurį abejoju, ar galiu pakeisti. Sumauta laisva valia...

- NEDARYK TO!

Akimirką jis sustingsta, apsidairo. Tarsi kažką pajustų, kažkas nuvilnytų per smegenis, tačiau negali suprasti, kas tai buvo. Pažvelgia už lango trumpam išspjaudamas vamzdį: nieko nėra. Gali prisiekti, jog prieš akimirką matė ten kažką sušmėžuojant. Ko gero, tai tik jo vaizduotė. Kišasi vamzdį atgal į burną.

- Nedaryk to, susimildamas.

Tačiau jis nebesiklauso. Jam neberūpi nebylūs mano šauksmai kitoje lango pusėje. Nebežinau, ką dar galiu padaryti.
Staiga suskamba telefonas. Lyg išsigelbėjimo valtis, tas realus garsas atplaukia iki jo ausų ir sustabdo tą absurdišką veiksmą.

- Atsiliepk, suski. ATSILIEPK PO VELNIŲ!

Ilgai dvejoja, kol galų gale padeda ginklą į šoną ir lėtai pakelia ragelį: vyriausiasis nacionalinės leidyklos redaktorius praneša, kad jo knygą, kurią prieš kelis mėnesius išsiuntė į redakciją, pasirinko išleisti. Pagiria jo talentą ir užsimena, kad tai, ko gero, vienas iš geriausių šį dešimtmetį parašytų poezijos veikalų, ypač, jiems patiko poema apie neatitikimą tarp svajonių ir realybės, kurią pavadino „Odisėja į realybę“. Nusviedžia telefoną į kampą, paskui juokiasi pro ašaras, o aš sėdžiu šalia ant grindų ir ilgai svarstau, apie tai, kas įvyko.

***
Kitą rytą nekrėtė šaltis kaip visuomet, nebegalvojo apie tą apgailėtiną darbą, kuris varžė jo kūrybiškumą. Per kelias minutes susiruošė eiti galvoje repetuodamas kalbą, kurią su pasimėgavimu išrėš bosui atsisakydamas viso to mėšlo, kurį per tuos keturis mėnesius patyrė. Gal net trenks jam į veidą, jei bus gera nuotaika: prieš veidrodį pasitreniruoja keletą kovos judesių. Jam labai patinka filmai apie kung fu muštynes.

Nusileidžiam į gatvę. Jis stovi ant šaligatvio krašto ir gracingai rūko cigaretę lietuje. Jam nerūpi, kad sušlaps. Šiandien laimingiausia diena jo gyvenime. Jis jaučiasi gyvas ir visiškai pamiršęs vakarykštį nuopuolį. Niekad nesužinosiu, ar iš tiesų būtų tam ryžęsis. Juk tai buvo tikrų tikriausias absurdas.

Žiūriu su pasididžiavimu, kaip nerūpestingai šokinėja per gatvės balas lakuotais batais, kaip mažas vaikas gadina brokeriško standarto garderobą.

- Laikykis, brolau. Nesuskysk dabar, kai turi šansą.

Jis atsisuka į laiptinę, kurioje, pasirodė, išvydo žmogišką siluetą, dėvintį kariškais rūbais. Kurį laiką neatitraukė akių atkartodamas savyje tą jausmą, kuris aplankė ir vakar, tokį pažįstamą: tarsi kažkas nuolat stebėtų ir mėgintų kažką svarbaus pasakyti.

Tą akimirką jį pasiglemžia autobuso šviesa.

- Aš matau tave.