Dieviška, pernelyg dieviška arba pusdievis Demianas

Ieškomas pustrečio metro ūgio pavojingas pusdievis. Tamsių, užkritusių plaukų, dėvi fraką. Atsišaukia į vardą Demianas. Išėjo į karą ir dar negrįžo.

Nuolatinė tamsa privertė pamiršti, jog pasaulis turi prasiirti diena, kad sulauktų nakties. Čia ji buvo pastovi, kone springdanti savo neaiškumu, apėmusi kiekvieną kampą. Kameroje galėjai girdėti savo širdies plakimą. Kraujotaką. Žinojai, kad esi gyvas, bet nesuvokei, ką tai reiškia. Iš pradžių akys bandė įžvelgti tamsoje kokias nors formas, vėliau - tiesiog stebėjo, laukdamos kažkokio pokyčio, galop, jas uždengė vokai, it užuolaidos taip ir neįvykusiam spektakliui. Užsimerkus rodėsi, jog tamsa yra natūrali. Bandymas skaičiuoti dienas žlugo. Maisto porcijos pasirodė nesančios reguliarios. Lėkštės su puikiausiais valgiais - atrodė, jog jos atsirasdavo iš niekur. Guodė tik kietos sienos. Jos buvo vienintelis apčiuopiamas dalykas patalpoje. Jų griežtas įrėminimas bylojo, jog net tokios vietos, kaip ši, turi ribas. Tamsa, smaugianti savo nebylumu. O kažkada atrodė, kad naktis turi atsakymus į visus klausimus.

Tankus alsavimas ir karts nuo karto pasigirstantis kosulys išdavė, jog kamera turi savo kalinį. Visa tai rodė, jog net tokios vietos, kaip ši, yra apgyvendintos. „O žmonės dar abejoja gyvybe kitose planetose, “ šmėstelėjo kalinio galvoje. „Jei aš gyvenu čia, vadinasi, ir ten kažkas turi gyventi. Tiesa, kitos planetos neturi sienų. Bet--, “ sužvango grandinės ir kalinys susmuko ant žemės, jo romų kvėpavimą lydėjo principingai nuleisti akių vokai. „Jas galima pastatyti“.

Staigi, spiginanti šviesa, prasibrovusi per užuolaidomis dengtą nevykusio spektalio užkardą, ir daug žingsnių, aidinčių koridoriumi. Vienas po kito pasigirdo balsai. Kalinys buvo išsekęs, kone netekęs sąmonės, tačiau jis girdėjo. Tai buvo neapykanta jų balsuose. Neapykanta ir panieka, dedikuota jam. Visa tai - nepaneigiamas argumentas, jog net tokios vietos, kaip ši, yra neabejingos.

– Antai - tyso!
– Kas tai?
– Juk tai jis.
– Nejaugi...?
– Nėra jokios abejonės.

Žingsniai priartėjo. Šalti pirštai, glostantys kalinio smakrą ir skruostikaulius.

– Kažkoks nenatūralus atrodo, – įvertino vienas iš balsų.
– Ir tu būtum nenatūralus, jei patektum į tokias aplinkybes, kaip šis, – atkirto sodrus baritonas.
– Būtumėt jūs matę jį prieš tai, vos tik sugavom! Kokia laikysena, kokios manieros. Net fraką devėjo. Plaukai nerūpestingai perskirti. Kvepiantys, – brūkštelėjimas per kalinio išsidraikiusias vešlias sruogas. – Puikūs plaukai.
– Tik pažiūrėkit į jo ūgį, – sinchroniški aiktelėjimai. – Bene bus pustrečio metro? Susirietęs ir parklupęs, o vis dar atrodo tragiškai gracingas.
– Tomis kojomis, – pastaba, pervėrusi visų balsų širdis. – Jis galbūt vaikščiojo dievų žemėmis.
– Dievų...?
– Na, taip. Juk tai - pusdievis.

Balsai akimirkai susimąstę nutilo. Kalinys nepanoro išvysti jų veidų, tad tik klausėsi, jausdamas, jog neturėjo jėgų pajudinti nė vieno raumens. Jam skaudėjo viską, o ypatingai kojas. Kiek tik prisiminė, viską darė gyvenime bėgdamas, mažų mažiausiai - vaikščiodamas. Atsidūrus čia, kalinys diena iš dienos intensyviai vaikščiojo nuo vieno kameros kampo į kitą, tačiau jis nebeteko priežasties. Jo kelionė nebeturėjo tikslo. Lyg Hermio paukštis, ryjantis savo paties sparnus, jis tysojo kampuosna, taip atlikdamas pagrindinę šio baisaus spektaklio rolę.

– Ši vieta sužlugdė jį, – konstatavo balsas.
– Tai tragedija. Jis buvo toks gražus.
– Ne, – paprieštaravo žingsnio treptelėjimas. – Taip jam ir reikia. Žinos, kaip būti neaiškiu, kaip būti pustiesiu. Kaip būti dievišku ir tuo pat metu žmogišku, pernelyg žmogišku!
– Tai kas jo laukia?
– Visiškas išsekimas.
– Bet, mano ponai, tai - visiškas švaistymas.
– Apie ką tu?
– Mes juk dar galime jį išgydyti. Išgelbėti jo dieviškąją pusę.
– O kas mums iš to? – subruzdo visi.
– Labai labai gerai, – užtikrino vienas.
– Labai labai blogai, – patikino kitas.
– Na, o ką mes prarastume? Viskas, ką įsigyjome, tėra kolekcija dalykų, kurių ilgainiui neteksime. Dievas būtų visai neblogai. O ypač, – jų rankos ėmė glamonėti kalinio pečius ir raktikaulius. – Dievas, toks dailus, kaip šis.

Jie visur, jų rankos ilgos. Įsikibę kalinio neapsamokai ilgų kojų, balsai tempė šį tarsi pašautą stirną, kuri kadaise buvo tauriu ir didingu auksakarčiu liūtu. Stirnos švarkas tysėsi grindimis ir ji žinojo, kad buvo ištraukta iš savo kameros, tačiau taip pat įtarė dėl kokių priežasčių tai buvo padaryta, todėl šviežias laisvės oras kalinio plaučius pasiekdavo lėtai, galbūt net uždelstai. Tikrai, kalinys buvo pamėlęs, tačiau šioje vietoje net nesimatė skirtumo.

– Kas čia? – sutilindžiavo it varpelis švelnus moters balsas.
– Pacientas, – nekantrūs balsai. – Mes skubame.
– Palaukit, man reikia užregistruoti!

Akivaizdu, tai buvo seselė, kuri niekada neturėjo reikalų nei su žmogiškumu, nei su dieviškumu. Anaiptol, ji buvo moteris, o pacientas - dieviškai gražus tvarinys, nors ir velkamas balsų, nors ir kaip apkurtęs pianistas ar berankis rašytojas ar beširdis žmogus. Seselės menstruojanti širdis.

– Jo vardas?
– Vardas?
– Vardas, – švelnūs, smulkučiai delnai, ieškantys vardo pėdsakų kalinio veide.
– Pusdievis.
– Ką? – pasipiktinęs seselės tonas. – Negaliu registruoti pagal profesiją. Tokiu atveju, apžiūra negalima. Prašau paskirti pacientui vardą.

Įsispitriję žvilgsniai narstė kiekvieną kalinio odos lopinėlį ir iš tiesų, jie iš visos širdies tikėjo, jog vieno vardas būtinai bus palaidotas jo kūne. Bet tai nebuvo tiesa, viso labo iliuzija, skirta identiteto impotentų savi-apgaulei. Iš tikrųjų, tai mes palaidojame vardus vieni kitų kūnuose.

– Pusdievis, vardu Demianas, – deklaravo medikės Dievo advokatės balsas.

Kalinys atsimerkė. Jis buvo laukiamajame. Balsai nutolę. Jie nešiojo ant rankų Dievo advokatę, kuri kreiva ranka bandė užregistruoti pacientą. Ant suoliuko priešais sėdėjo žmogus, matyt, laukęs savo eilės, ir tuo pat metu monotoniškai pasakojęs niekam apie tai, kaip jis dalyvavo karuose.

– Nuo vikingų pilietinio iki Antrojo pasaulinio, – paaiškino jis save. – Dalyvavau visuose karuose.
– Tai siaubingai didelis karų kiekis, – tarė pusdievis Demianas. – Turbūt patyrėte daug įtampos?

Žmogaus veidu nuvilnijo šypsena.

– Todėl aš vis sugrįžtu čia.

Pusdievis išsitiesė visu ūgiu ir pažvelgė į savo krikšto vakarėlį. Šie, savo ruožtu, pasižiūrėjo į jį ir iš jų žvilgsnių buvo aišku, jog apžiūra įvyks dabar ir čia pat, laukiamajame. Jų žvilgsniai bylojo gryną susijaudinimą, vaikišką išgąstį ir troškimą paliesti pusdievį: brūkštelėti jo vešliomis blakstienomis, piršto galu nuslysti tiesia, romėniška nosimi, įsikibti liaunos nugaros, perbraukti ant išraiškingų akių nupuolusią sruogą. Tai buvo atleistina. Juk žmonija neteko Dievo jau ilgą laiką. Žinoma, nepaneigsi, kad jie patys jį ir nužudė. Tačiau tas Dievas buvo žmogiškas. Reikėjo tikros dievybės. Rūstaus žmonijos benefaktoriaus. Mefistofeliškojo troškimų pildytojo. Liauno vaiko titanine ranka.

– Didysis žmogau, – kažkas minioje. – Ar tu moki šnekėti?
– Taip, – pasakė pusdievis.
– Pusdievi, norime, kad žinotum mūsų kėslus iš anksto. Esame niekšai ir tai dorai žinome. Neleidome tau išsekti kameroje tik todėl, kad siekiame tavo dievybės. Būk mūsų Dievu. Tu toks gražus, – nedrąsiai pridūrė mažieji žmonės, kurie prieš Demianą atrodė lyg vaikai; jų rankos buvo paslėptos už nugarų, nedrįsdamos paliesti resurekcijos aplankyto liūto. – Jei pažinotumėt Dievą, ar nuspręstumėt tapti jo geriausiu draugu ar didžiausiu priešu? Mes norime būti draugai, bet mums reikia tave išgelbėti nuo žmogiškumo.
– Gelbėkit! – Demianas pratrūko širdį draskančia rauda ir visi aplinkui pastiro.
– Užduosime tau klausimų. Tai bus žingsnis į išsigelbėjimą. Pirmiausia, ar esi atsakingas?
– Ne, – išsyk atsakė Demianas. – Vienintelis savo rūpestis esu aš pats. Aš myliu save. Labai gaila, kad jūs to nevertinate.
– O, bet mes vertiname, vertiname, – patikino jie ir kažką pasižymėjo savo užrašuose. – Na, su tokia išvaizda, kur čia nebūsi... narcisistas. Bet juk tu niekada nemeluoji, Demianai, tiesa?
– Aš visada meluoju, – Pusdievis lengvai prajuko. – Aš ir dabar meluoju.
– Nejau tu nejauti mūsų skausmo, kuomet mes suvokiame esą apgaudinėjami?
– Ne, – Demiano tamsios, archajiškų antakių apgaubtos akys atrodė pavargusios. – Mūsų tipai verkia tik iš savi-realizacijų. Tą kartą, kai seselė mane pakrikštijo... Tai, ką jūs man suteikėte.
– Aiškus paviršinis žavesys, grandiozinė savivertė, patologinis melas, manipuliacija, šaltumas, užuojautos stoka, neatsakingumas, – juodas iš pykčio skaito kažkas minioje, jis nematomas, jo nėra. – Paskutinis klausimas, pusdievi. Ar dažnai jautiesi taip, lyg tau nuobodu?
– O, taip, – Pusdievis pasiremė galvą ranka, jo tobulu veidu nuvilnijo šypsena. – Tiesa, dabar jaučiuosi egzaltuotas. Kuomet jūs uždarėtę mane į tą vienutę, aš jaučiausi kaip niekada mylimas, nes žinojau, kodėl jūs tai padarėte: aš buvau tragiškai gracingas ir man patiko, kad jūsų pavydas privedė prie kraštutinumų, net jei tai reiškė mano kančią, galbūt net mirtį. Labai liūdna, kad tokios pramogos neužsitęsia, ypatingai pusdieviams, kaip aš. Žinote, galbūt aš išeisiu į karą... Kaip štai šis malonus džentelmenas. Jis dalyvavo visuose karuose, pradedant nuo vikingų pilietinio iki Antrojo pasaulinio.

Demianas atsisuko į karį, tačiau suoliukas buvo tuščias.

– Dar sugrįš.

Rodos, toks atsakymas netenkino mažųjų žmonių. Kilo suirutė. Šie užsikabino už pusdievio frako skvernų ir bandė nutempti jį žemyn, tačiau Demianas tik vangiai šyptelėjo, laikydamas savo rankas kišenėse. Keletas iš jų žuvo po jo prabangiu, Dievo žemėmis vaikščiojusiu batu. Kažkur toli pasigirdo patrankos ir šūviai. „Jau prasidėjo karas, “ pasidingojo Demianui ir jo susirūpinusi išraiška bylojo apie įgimtą karo patosą pusdieviškoje širdyje. Jis iškėlė vieną savo koją per langą. „Nelyginant lietaus lašai sunkieji, pakibę tvyro... Žlugimas mano strėlė troškimo“. Kuomet dingo jo antroji koja ir palaimingai karą pasitinkanti galva, Dievo advokatei iškrito iš rankų užrašai su pacientų vardais ir ji suklykė širdį veriančiu riksmu:

– Dieviškas! Pernelyg dieviškas!

Prisipažinkit, kas jį suradot ir nusprendėt pasilikti sau. Jis jus pražudys, ši aplinka ne jam. Pasakykite jam, jog mes klydome. Anaiptol, Demianas nebuvo pernelyg žmogiškas, jis buvo pernelyg dieviškas. Jis - pusdievis, ir jo žmogiškumas pasireiškė pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis. Pasakykite, kad mes jo ilgimės. Ir jei tik jis nuspręs sugrįžti, mes jį vėlei uždarysime.
  Savo širdyse.