per sapną nusilaužanti nagus kad atsikeltų be susiglamžiusių minčių kurios tarsi be vietos keliaujantys daiktai slapčia svajojantys atverti tas uždraustas duris nors pažadėta jų neliesti kur lūkuriuoja staltiesės išbalintos jos rankų užkimęs stalas vakarais prakvimpantis šešėliais migruoja lagaminai nerimo kurį supranta tiktai sugedę užtrauktukai ir griuvėsių vėlės įsliuogiančios pro langą tam kad apkabintų jos geliantį nuogumą pilnačiai prisivilioti pamažu griūna tiltai ant jų stovintys žibintai ir prasižioja vandenys įsakantys miegoti
Lyg reikėtų pasakyti, tekstas daugiau sintetinis. Vaizdai gožia vienas kitą, pinasi, neužsifiksuoja atmintyje. Tokia refleksija, taip sakant ir nepagražinant.
Tik jau neįsižeisk. Tu sugebi kurti. Tik reikia judėti ir ieškoti. Jei sukuri šitokį muilo burbulą, tai gali drąsiai imtis koncentruotos temos, nuoseklesnio pasakojimo, nesiblaškančio ten šen.
Juozupukui, žinoma, labiau patinka besiglamžantys sijonai, bet su mintimis irgi taip būna, kai jos nemiega, klaidžioja :) Pirma eilutė iš pradžių pasirodė kiek aštroka, bet dar kartą perskaičius - taip, ji čia reikalinga. Nėra lengva rašyti apie nemigą vienok. Čia gražiai man:)
ATLEISK, gerbiama kritike, gražu čia, bet į istoriją tai neįeis. (Susilauksiu, jaučiu, dar vienos kritikės neapykantos. Net neabejoju, kad susilauksiu. Deja, saldi nebūsiu niekada. Teks susitaikyti arba... išmesti mane iš svetainės.)
kur lūkuriuoja staltiesės išbalintos jos rankų
užkimęs stalas vakarais prakvimpantis šešėliais
migruoja lagaminai nerimo kurį supranta
----------------------------------------
jos geliantį nuogumą pilnačiai prisivilioti
pamažu griūna tiltai ant jų stovintys žibintai
Šios vietos - patiko, tie nagų laužymai, užtrauktukai - man neskamba.
bibliotekininkė
