Laimės sapnas

Kartą seniai, seniai, kai dar nebuvo elektros, gyveno kaimietis Petras — ramus, nuoširdus, mielas, kilnus ir labai doras žmogus, kurio gyvenimą iš esmės pakeitė vienas sapnas. Jis sapnavo merginą, auksu spindinčiais plaukais ir krištolu žibančiomis akimis. Sapne jis regėjo kaip apkabina tą pasakiškai gražią merginą ir ji visa virpanti prisiglaudžia šalia jo. Kaimietis, vos tik pabudęs, pajuto kaip širdis jo krūtinėje suspurdėjo. Tas sapnas jį taip paveikė, kad jis nebegalėjo nei dirbti, nei blaiviai mąstyti. Tuomet jis suprato, kad ji tikrai egzistuoja šiame pasaulyje, nes kaip kitaip jis galėjo ją įsimylėti?! Ir jis išėjo jos ieškoti po platų pasaulį, kai iki tol jis niekur iš savo tėviškės nebuvo iškeliavęs. Jis yrėsi valtimi, kol pasiekė laivų uostą. Tada įsėdo į garlaivį ir pamatė tų nuostabiai žibančių akių ir spindinčių plaukų savininkę. Ji sėdėjo laivo priekyje ir žiūrėjo į horizontą. Jis nors ir nebuvo labai drąsus, tačiau nusprendė ją pakalbinti:
— Labas, gražuole, kaip gyveni?
— Ačiū, gerai... O tu, mielas berneli? – su šypsena veide paklausė panelė.
— Nuostabiai!.. Tu turbūt nepatikėsi, bet aš tavęs ieškojau...
— Aš tikiu, jog tu manęs ieškojai, nes ir aš tavęs taip pat ieškojau... Aš šią savaitę sapnavau vieną keistą sapną... Sapne regėjau, kaip juodų pasišiaušusių plaukų vaikinas mane apkabina... Aš visa lovoje sudrebėjau ir tada pabudau...
— Tai aš ir esu tas vaikinas, kuris tave sapne apkabino... – jis pasakė šiuos žodžius nusišypsojęs.
— Aš nemaniau, jog aš kada nors tave sutiksiu... Aš maniau, jog tavęs nėra šiame pasaulyje...
— Bet, kaip tu matai, aš esu!..
Jie nieko vienas kitam nebesakė, nes, kai prasideda meilė, žodžiai tampa nebereikalingi... Jie puikiai vienas kitą suprato ir jautė... Jų kūno kalba buvo daug gražesnė negu Viliamo Šekspyro „Sonetai”...