mėnulio vaikai

Nepyk mėnuli...
Nesiraukyk debesimi.
Žvaigždės gi tavo niekas nevilioja.
Tai mes  - jauni
savosioms godoms
svajonių skraistėse
šią naktį leidžiame liepsnoti.

Sakai – ne šventas aš?..
Bet ne vagis gi,
ir ne kryžiuotojas,
tačiau link tarptautinio reiso
ratukais lagaminų bildame.
Kiekviename iš jų-
širdis suluošinta

Koks šaltas, tolimas 
ne motinos - tėvynės veidas...
Jau niekam nesvarbu
kenčiu aš ar džiaugiuosi   
Išmintyje tylos pamokyk, 
kaip vaikščioti po žemę svetimą, 
išvengt dantų vampyro,
ir nusilenkti meilės sostui.