Žmogiškoji Viltis

Alsavo rankos gerumu,
Švelnumą tavo sakė akys,
Širdis širdies troškimą sekė
Kadais taip mylimu taku.

Viltis norėjo pasilikt
Ir virpulingąjį laukimą,
Ir obelų žiedų kvaitimą,
Ir meilės ryšio nepamiršt.

Nerimo žvakė laukimu -
Nakties tamsoj tave ji kvietė.
Gerumo taką žvaigždės tiesė
Širdin. Ji plakė dosnumu.

Žinau, jau niekad neišgirs
Žadėtos pasakos herojai
Maldos lietaus, kuris kartojo
Šventumą žodžių. Jie negrįš.

Mes uždarysime duris -
Tegul Viltis ramiai sau miega.
Šaltumą ir kartumą sniego
Tegul ji niekad nepatirs.