Ar prisimeni?

Buvo saldaus miego rytmečiai,
Dienos persunktos saulės kaitra,
Žaibais ir perkūnijom.
Nuplaukė praeitin drauge
Su krintančiais žemėn lietaus lašais.
Buvo dar vakarai,
Kai senas senelio radijas
Per vakarienę sakė žinias,
Ir švietė danguj virš kriaušės
Šiaurinė žvaigždė.
Slenkant prietemai plovėme kojas
Ir vandeniu taškėm darželio gėles,
Bet nenumalšinom begalinio jų troškulio:
Neužteko vandens, nei kantrybės.
Ir vis pasakos nuo ankstaus ryto,
Ir senos dainos vinguriavo per dieną
po mišką, po lanką, po sodą.
O paskui žibalinės šviesoj
Šokinėjo ant sienos
Varnos, šuns ir zuikio šešėliai.
Iš už karčių tvoros
Į blausiai švytinčius langus
Stebeilijosi savo paslaptis
Tyliai šnabždėdamos
Per dieną siūruoti pavargusios pušys
Ir žvaigždės mirksėjo milijonais akių,
Kai kada išrašydamos
Tamsoje paskęstančią brydę.
Taip prabėgo vaikystės vasaros.
Jaunystė atrado naujus takelius,
Kita kryptimi ir pasakų jau nebereikia.
Ir pilių kitoje pusėje lauko už miško,
Sutartinių ir laužo liepsnos, ir upelio.
Gal ir žvaigždės atrodo dabar
Kaip gatvių žibintai?
Juk visai nesvarbu, kas praėjo.
Daug svarbiau, kas dar bus.
Bet gal kartais prisimeni?