ramus pasisėdėjimas

Sėdžiu ant sutrūnijusio suoliuko sovietinių daugiabučių komplekso kieme. Priešais devynių aukštų, keturių laiptinių, šimtas keturiasdešimt keturių butų dėžutę, kurioje dalinuosi būtimi su gausybe skirtingų individų. Jie visi tokie įdomūs ir, nors daugelį jų matau beveik kasdien, nė vieno dorai nepažįstu. Su kai kuriais pasisveikinu, bet juos galiu suskaičiuoti ant rankos pirštų. Ir tie pasisveikinimai man visiškai nieko nereiškia. Na, gal tik pasijuntu kiek geresniu žmogumi, nes štai: esu mandagus individas. Būti mandagiu - civilizuotos visuomenės kultūros ženklas. Žinoma, kartais vis mažiau noriu būti tos visuomenės dalimi. Bet reiktų sugrįžti į atgal tą vietą, kur sėdžiu ant suoliuko ir rūkau. Taip, rūkau tabako suktinę ir labai giliai svarstau apie savo gyvenimą (kad ir kaip šabloniškai tai skambėtų). Į mane žvelgia keli šimtai saulėje blizgančių akių, tačiau jos nieko nemato. Nemato, kas išties esu. Arbatos kvapo dūmas kyla virš galvos, vėsus vėjelis pagauna jį ir nuneša tolyn į mišką. Ten jis pasiklysta įvairiausių medžių draugijoje, kurie ten kaip broliai auga jau šimtus metų.

Šiandien jaučiuosi kaip medis, kurį nukerta, nes pamažu suvokiu, ką reiškia prarasti gerą draugą. Nors prieš tai buvau praradęs jų ne vieną, tik dabar regiu tikrąją šio dviejų žmonių santykio prasmę. Niekas nenori būti vienišas. Kai neturi daug draugų, prarasti tą paskutinį prilygsta jausmui, kai esi beviltiškai pasmerktas. Nuo pat gyvenimo pradžios esu gan vienišas ir užsidaręs žmogus. Mano draugas niekada manęs dėl to per daug nesmerkė. Gan sėkmingai gydė mano sielą būvimu šalia, kai to reikėjo. Stovėjo šalia, kad ir ką besakyčiau, kad ir kaip besielgčiau, dažniausiai parodydavo teisingą kelią, ar bent taip, kaip jis pats darytų iš savo teisingumo pozicijos. Beveik visuomet jo klausydavau ir tie draugiški patarimai gelbėdavo iš keblių gyvenimo situacijų, tačiau mano charakteris yra didžiausias mano paties priešas. Toks piktybiškas ir įsišaknijęs manyje, kad pakeisti  jo, deja, nepavyko:  mano draugui teko ne kartą užsimerkti prieš įvairius susimovimus ir nesąmones, kurie dažniausiai paliesdavo ir jį patį. Atrodo, kad draugas yra tas žmogus, kuris pasižymi išskirtine kantrybe ir tolerancija, tačiau tai yra netiesa. Žmogus, kuris tave nuolat žeidžia kaskart vis mažiau tampa tavo draugu, kad ir koks geraširdis bebūtum - viskas turi ribas. Manoji buvo peržengta.

Nuvyliau jį kaip paskutinis šunsnukis. Ir netgi nereikia to „kaip“... Tai būtų akiplėšiškas faktų iškraipymas. Pasakiau jam tai, ko nederėjo sakyti. Pirmą kartą gyvenime priverčiau jį suabejoti manimi, kaip nuoširdžiu žmogumi. Ir atrodo, kad toks palyginus nedidelis dalykas, kaip abejonė žmogaus galimybe daryti tai, kas jam sekasi geriausiai, buvo priežastis mums daugiau niekada nebesikalbėti. Abejonė iš jo lūpų nuskambėjo lyg nebylus atsisveikinimas. Jis nepyko ant manęs. Tiksliau, to stengėsi neparodyti, nes mokėjo maskuoti emocijas geriau nei kas kitas. Taip jis elgdavosi bendraudamas su svetimais ir nepažįstamais žmonėmis. Neniršo ir nepuolė į atlapus: tiesiog nustojo gerbti. Jam greičiausiai nusibodo mano neurotiškas ir iracionalus elgesys. Nusibodo verkšlenimai apie sunkų ir neteisingą gyvenimą, mat pats tuo klausimu buvo likimo draugas. Jam niekad per daug nesisekė, tačiau  nesistengė daryti iš to didžiulės dramos, kaip kad tai dariau pats. Jis nebuvo dėmesio kekšė, kokia mūsų draugystės pabaigoje užtikrintai palaikė mane. Nekaltinu jo. Tai buvo faktas, kurio nepripažindamas vėlgi būčiau melavęs pats sau. Niekad sau neatleisiu, jog neradau jėgų anksčiau pasikeisti, pamėginti būti geresniu žmogumi ne tik dėl jo, bet ir visų kitų, kurie apie mane jau seniai užmiršo. Gal ir ne visada kaltas būdavau aš, tačiau gailiuosi, kad viskas pasibaigė būtent taip. Būtent tokia vieno žmogaus vidine tragedija. Kartais susimąstau, ar tie visi, kurie mane paliko, irgi mąsto taip pat? Ar jų sąžinė arba gailestis graužia juos taip, kaip kad dabar mane? Galbūt dar yra vilties kai kuriuos iš jų susigrąžinti? Leidžiu sau mąstyti be galo egocentriškai. Egocentriškai ir naiviai.

Tabako suktinė beveik susmilko. Vienintelis dalykas, kuris dar kiek guodžia - sausas arbatos skonio dūmas plaučiuose, nosyje, gomuryje. Dūmas, kuris lėtai žudo mane iš vidaus. Kažkodėl patiriu keistą pasitenkinimą tai suvokdamas: likimas, kurio greičiausiai esu dorai vertas už visus tuos susimovimus ir nusivylimus, kurie įskaudino ne vieną žmogų mano gyvenime. Jaučiuosi kaltas visų tų aklų akių auditorijoje. Nors iš tiesų jos nieko nekaltina ir neteisia, kažkodėl tik paukščių čiulbesys geba mane nuraminti ir užliūliuoti. Pagaliau pirmą kartą savaitėje trumpam visa tai pamirštu. Ir tikrai žinau, jog sau atleisiu lengviau nei tas, kuris sutikęs gatvėje žvelgs į mane, kaip į nepažįstamą žmogų. Žinoma, jei kada apskritai dar mūsų keliai susikirs. Grįšiu namo ir nusigersiu. Man bus taip bloga, kad trumpam pamiršiu, o tada išauš kita diena. Kuo daugiau jų praeis, tuo atrodys, kad yra lengviau, bet iš tiesų bus sunkiau. Nes dabar būsiu kur kas vienišesnis nei buvau praeitą savaitę ar praeitais metais, kai žmogus, su kuriuo kartu praleidom penkerius metus, pasakė, jog norėtų manęs būti nepažinojęs...

Pakeliu galvą į sidabro ir aukso spalva nutapytą dangaus skliautą. Su saule lyja. Lietus plauna nuodėmes nuo namų, mašinų ir žmonių.