Skrenda durys dangum ir varstosi.
Ir iš ten į žemę byra šventieji.
O žemiečiai rojun nori užlipt,
Ale, kol kopėčias pasistato,
durys tolyn nulekia.
O šventieji trina sutrenktus užpakalius
ir galvas kraipo:
- kas čia per pokštai, Viešpatie?
Yra tokia citata apie paskutinį čia paminėtą veikėją: „Viešpats yra ertmė tarp puslapio ir teksto, vaizduotės ir žinojimo, tikrovės ir nebūties. Tu jį prasimanei. O jis – tave.“. Bet šis „Nr. 2“ yra kažkuo įdomesnis už tą citatą – savotiškai vaizdžiau čia. Tik gal (ar net) norėtųsi truputį ilgesnio.