Jei nebūtų poezijos - argi lynotų erškėčiais
Ir nuo jų geidulingo kvapo įkaistų delnai
Argi aš slogią naktį prie upės šėšeliu stovėčiau
Ir klausyčiau, ką šneka mėnuliui plepieji svirpliai.
Gertų ryto kavas be minties apie jos aromatus
Būtų gėlės tik šventėm, iš žodžių tiktai sakiniai.
Ir tavę aš turbūt minioje būčiau net nepamačius,
Nes ėjai, kaip poetas –eilėraštį rankoj laikei.
Gal todėl taip sunku ją šarvoti už pinigus salėj,
Kai atėję žiūrės, kokias rūbais ji, kiek čia krepšių,
O svarbiausia - nebus tavo liūdesio lyros maldelės,
Gal išvis nekalbės jai kitokie poetai maldų.
"Ir tik Asmodėjus. Toks vienas,
gėles visą naktį šienavo
sėdėdamas ant sparnų - plepiųjų ežiūkų spyglių,
o ką – juk jis Asmodėjus
auksinės jo pinavijos,
jos vogtos, iš tų plepalų
ežiukų - dyglių jų spyglių...
pakilo jis metrą
virš jų, ir riktelėjo Jai:
-"gražu!" (chi chi),
gražu, taip! gražu! - aš karalius,
tokia mano juk veislė - paroda,
ne šiaip koks prasčiokas, "šuns papas"
girdi, Aš, "gražu",
juk metras virš rekviem
jau...
au-kščiau, aš AUkščiau
pakilau" - bet kapinėse
nepamatė, jis stebinčios viską gyvatės, kuri jau suuodė seniai,
kur suka ponaitis - nai nai,
jis toks objektYvus vis buvo,
bet ėmė staiga ir pražuvo: "gražu" oi "gražu"!, - ir
praskydo : ištižo, sulyso,
nužydo..."
va tau AUkščiau, (dabar jau žemiau), reziumė,
kad nerlotum... :D (gerai?..)
Autorė rašo nuostabiai. Geriau niekas nebeparašys. Komentatoriai yra šunys. Loja ant mirusios lyrikos.
Šiąnakt lynojo ežiukais. Lyrika vaidenos
Gal kad į laidotuves nesuspėjau. Kremavo
Plepieji poetai nesurado pokalbiui temos
Vaidenos lyrika. Kažkur už upės žaibavo.
taip.tai tas . Ir jas-negali miesčioniškumo,kurio daugelis apimti, vaizduoti?
Prisiminti mirusį galima, bet prikelti? O norisi -gyvo.
Besišaipydami iš kūrėjo ar kūrinio parodote tik savo nereikalingumą svetainei- atsitiktiniai žmonės,kurie žaidžia su labai rimtu dalyku-poezija.Nes dvasinis žmogaus gyvenimas yra pagrindas.
Emulencija Vilkiškojimiesčioniškumo pajautos pasaulėžiūros išraiška kritika-juk tai ironija,kad "kitokie" poetai subuitino lyriką -užmušė ją, jos nereikia. Va va,po apačia daug tokių,užtat toks vertinimas-miršta, žmonės, lyrika Lietuvoje. Gaila man.
miesčioniškumo pajautos pasaulėžiūros išraiška kritika-juk tai ironija,kad "kitokie" poetai subuitino lyriką -užmušė ją, jos nereikia.
Va va,po apačia daug tokių,užtat toks vertinimas-miršta, žmonės, lyrika Lietuvoje. Gaila man.
Galima skaityti tik paskutines dvi eilutes - ryškesniu šriftu (tai komentaras - tik neišsamus. o galima ir išsamų, kodėl tik pirmas).
----------------------------
man, labiau patiko, tik pirmas posmas; toliau - per daug buitiška, raiška graži, kalbu apie turinį, apie tą visą poezijos aprašymą, kas tai yra.
pirmas posmas toks geras, lyrinis, kaip išbaigtas trumpažanris.
visas eilėraštis - jis nuoširdus, na ir kaip rašytų kontekste, neblogas. bet šiaip tai, per poezijos prizmę į rytines kavas, niekas nežiūri, nebent "dykaduonis-poetas" koks ;) , na, o "ne dykaduonis" - tai yra, jei nejuokaujant, tai, žmogus kuris nėra prigimtyje poetu, jis neturi laiko žiūrėti į rytines kavas ne per poezijos prizmę,
jis į ritines kavas žiūri per praktiškumo prizmę - per laiko tėkmės "esamajame laike" prizmę; Jam kavą reikia suspėt išgert, ne per karštą ir ne per šaltą, nepavėluoti į darbą, pirmą vizitą, pirmą susitikimą, dalykiniais reikalais, nepavėluoti į žalią gatvę - šviesoforo signalą, nes paskui galima užstrigti "kamštyje" ir spūstyje automobilių gerti kavą iš termoso... :D
apie kavas su aromatais, galvoja tik poetas, gerdamas kavą, o pas jus kalbama - "jeigu nebūtų poezijos"; Poezija yra kiekvieno smegenyse įdėta, tas genas, kuris ją supranta, suvokia, kad ir negali apibrėžti - poezija, tai viena iš pasaulio interpretacijų, kurią pajėgus daryti yra žmogus.
Šaudo šaudo šaudo - ir vyras su moterimi turi pro tas kulkas praeiti, pabėgti, apsigyventi laisvėje - iki tol jie sėdėjo daug metų savo kamerose - kalėjime, ir štai susitiko, juos medžioja, už durų, pro kurias jie turi praeiti - šaudo.
moteris džiaugiasi susitikimu, ir supranta, jei juos dabar suims, daugiau šansų susitikti - nebus; ji jau sužeista, perriša žgutą užverždama kraujotaką, kad nenukraujuotų, ir jau turi labai mažai fizinių jėgų, rodos, dvasinės senka, kliba tikėjimas; ir ji pasako:
"mes iš čia išeisime, į kulkų debesį, ir nuplaukusi, ir nuskrisime kartu...", – o vyras tas, pagalvojo,pagalvojo, ir atsako jai, vėl ją pakraudamas energija, kuri nutekėjo per nukraujavimą, pakrauna tikėjimu, nes ji jį myli, ir tiki, jis pasako: " o tai jau poezija, bet tą mes galėsime padaryti, tik paskutiniuoju atveju..., jei mums nepavyks iš čia ištrūkti gyviems..."
poezija - ji palengvina žmogui jausmus, nuovargį, išsekimą ištverti gyvenamame gyvenime, kaip ir muzika, kaip ir kūryba; paradoksalu,poetai - žmonės ją rašantys, yra jautresni, o juo žmogus jautresnis, juo jis sunkiau pakelia gyvenimą (emociniu atžvilgiu) ir vis tik, poezija leidžia neigiamą emocinę būseną transformuoti į teigiamą - į tą būseną, kurią jaučiame kada sau pasakome, arba nepasakome, bet tai jaučiame -> "gražu";
- - - - - - -- - - - - - - - -
Pirmas posmas - paskui, per daug buitiška.
paskutinis (trečias posmas) - tiesiog prastas, prastai dramatiškas... nesąmonės jame (trečiame posme).