atmetus galvą ji banguoja debesuotom garbanom į centrą kalnu kiek čia šito miesto
kur ištuštėjus rūmams lieka apvalkalas paukščiais išplasnoja ieško savo laimės
pakalnėje baltos Bažnyčios ji artėja iš namų kasdien atsineša brangiausius šypseną ir Hipokrato Priesaiką ir kyla laiptais prilipdytais prie istorinės ligoninės į priestatą derėtis su skausmų pilnu koridorium žvilgsniu Ani Žirardo tyloj mintim stuksenant lašelinei ar viskas ką galėjau
kai po dienos nuo kalno leidžiasi namo saulėlydyje švytinčia širdim
Poetiškai nusiteikus gydytoja įžengia į skausmo persmelktą koridorių. Slegia, pavojinga, o ji „tyloj mintim stuksenant lašelinei
ar viskas ką galėjau“ padariau, klaus. Tas stuksenant kliūna, rods, tinkamesnis papsint ar kas švelniau tiktų, nes tuksint jau stipresnį garsą (pvz., genelio) primena.
Ir sutinku, ir prieštarauju specialistei Rimai. Erlos gydytoja bent jau klausia, o tai yra pradžia savęs link ir rūpestis sergančiaisiais. Be to, jei nuo kalno leidžiasi švytinčia širdim, pasako, kad atlikus viską, nors gali būt ir tai, kad švytinti širdis yra visai dėl kitų priežasčių.
4 šįkart
Dėkoju Rimai Petrilevičienei už išsamų mano kūryb. bandymo komentarą. R.P. komentuodama patikino, kad ji nėra bjauri( gal graži?) ir ją ,,vimdo Hipokrato priesaika". Žemiau pabandžiau pagal jūsų aprašytą geros gydytojos apibūdinimą:
,,Hipokrato priesaika vimdo‘‘
Ją paleidžia tualetinio šuorais
Kad žiniom pacientą išgydyt
Sau ant nosies ji karpą klijuojajas
Sena ragana raukšlėm aptekus
Susiraukus puiki specialistė
Ir seilėjimųsi jai nereikia
Nes nė velnias prikibt neišdrįstų
Nepyk, bet mane ta Hipokrato priesaika vimdo. Ji kaip tualetinis popierius – vis prilipusi ir prilipusi tarsi prie š..... Nesu bjauri, bet nenorėčiau gydytis pas tokią daktarę, kuti tik šypsosi ir vis galvoja apie Hipokrato priesaiką. Man jau geriau seną raganą su karpa ant nosies, susiraukusią, bet kuri yra puiki savo srities specialistė ir greit sumoja koks čia velnias prie manęs kimba ir ką su juo daryti. . Ir seilėjimųsį man nereikia. Nėra čia ko šaipytis, kai mane kas nors graužia iš vidaus... :(
Gražiai kuriamas vaizdas. Nuoseklu, į pabaigą kiek sudėtingėja, kol vėl "atsimezga". Autorei gerai kuriasi. Bet čia tik apie formą. Apie turinį. Yra toks kalbėjimo, rodymo ir visokios kitokios kūrybos stilius. Nežinau, kaip jį pavadinti, gal niekas tokio ir neišskyrė, bet viskas, kas vaizduojama, tarsi įvilkta į momentinio dvasios skrydžio būseną. Tada ir veikėjai tarsi sklendžia padebesiu, ir gamta graži, ir bažnyčios labai baltos ir t. t. Bet kuo tai skiriasi nuo elementaraus patoso, cukraus vatos ir klajojimo priešdebesiais? Ogi tuo, kad turi būti kažkas labai stipraus, tiesiog priplojančio, už viso to. Kažkas, kas tai paaiškina. Labai stipri atspirtis, kodėl aš kuriu taip - nes juk: tai nerealu, juk taip nebūna, taip būna tik akimirkomis, tai, galų gale, iškreipta tikrovė. Čia tos atspirties nepakanka. Arba gali būti, kad kūriniuko nesupratau...