1.
Tyla atlošus galvą
Sėlindama spengiaa...
Ar dvelktelės praslysdama, -
O gal ką nors iškrės,
Pakeitus vagą požeminei upei.
2.
Rytinė vėtra tavo posmams
Langą atveria-
Erdvių balsais išnirus
Svaigsta, akina.
Pavymui skrenda sms žinutė.
3.
Molbertą papuošiau
Senoviniu paveikslu Jėzaus.
Išėję lapais šlama.
Kodėl geriausius
Visada pasiimi?
4.
Lietaus migloj
Sugrįžta surinkti
Lašai naktų kryžiažodžių,
Kai kažkada budėjome,
Kad mintys neužmigtų.
......
ir viskas, ką taip sunkiai iškovojom,
užvertė cunamis
Asmodėjus komentuodamas pats sau prieštarauja, nes jei per daug logikos, tai jausmas ne prie ko, graudenimas taip pat. Kaip Asmodėjus paaiškintų savo minčių stenogramos prieštaringumą?
gal ne visada geriausius pasiima, kartais ir blogus ir net blogiausius, nežinau, nejuokingas man trečias, o skaudus be galo, kita vertus nieko labai naujo ir nepasakyta, bet atitinka dabartinę mano melancholišką nuotaiką, nors kibčiau prie "Molbertą papuošiau
Senoviniu paveikslu Jėzaus." tokios griozdiškos eilutės, per griozdiškos toliau sekančiai melancholijai ir liūdesiui ir tai gražiai tėkmei, tiems "lapams" ir "klausimui".
šiaip, yra čia žavesio, tikrai yra. ir lengvumo, ir valiūkiškumo ir tos melancholijos ir apatijos. visko yra. gražu.
Trečias juokingas. Labai. tas pats kaip ir, sudaužyti puodelį, o papriekaištauti dramatiškai, lyg mįslę minant: "kodėl sudaužei traukos dėsniu sutvertu puodelį, jis man buvo pats geriausias... ak!.." :D