Prie laužo

Pražysčiau
it papartis
jeigu, staiga atsiduotum,
ties tomis, žaviomis, akmenų,
medžių kerpėm.
Atiduočiau kompiuterį,
laiškus, kelis laikrodžius,
laikraščius
ir tuoj pat -
nusirengčiau,
suklupęs
nusilenkčiau
o tie akmeniniai
slenksčiai?

Atiduočiau
paveikslus -
o ten, kur senelė gyvena,
karves šeria, avis kerpa -
pribėgtų stirnos, vilkai
ir mano paveikslus uostytų -
tokios švelnios vilnos,
ryškios ir tikros spalvos
kurias, visą gyvenimą
dievinau ir mylėjau
ir norėjau, kad laiku
obuoliai, vyšnios
sunoktų
ir skanūs kepsniai
tavęs lauktų,
ir savaime
suprantama,
kad paveiksluos –
šią dieną,
šią akimirką galėtų -
susisukti lizdus vėtros,
šalti ir šilti vėjai
ir mums
rankas, nosis nudegint bijotų
ir patys sudegtų.

2.

Ir numiršta
ne iš piršto laužta
Malvina Buratina -
ir pasmerktos mirčiai -
miršta jos baltos, raudonos -
princesių suknios.
Miršta ir dūmai sklendžiantys -
virš daržų, sodų,
o virš namų, gandrai ratus sukas.
Gerom šnekom
draugai, 
mane guodžia 
ir prarijęs
visus paveikslus
gęsta laužas,
o Buratina Malvina 
medinė, vienplaukė
ir dar plaukia.

3.

Gaila darbų,
teptukų, drobių, medienos.
- Pasiimkim, ką išgriebsim
iš to, prisiminimų laužo,
o mums, bučiuotis rūpi
tą šaltą liepos dieną.
Ugnis
svilina plaukus, pirštus,
čepsėdama,
šlaunis, krūtis laižo
ir kyla
senoviškos ikonos
į tą svaiginantį aukštį,
į tą murziną,
apsiniaukusį dangų.

4.

Šią akimirką,
šią dieną
dega, svyla
pastelės, akvarelės blausios.
Skaidria ugnimi pražysta
darbai blogesni
ir už svetimus.
Ugnis - paveikslus ryja -
gaisrininkų nesiklauso.
Šią dieną,
šią akimirką
ir mus įsupa, įsuka, įtraukia
į tą dūmų, ugnies,
kaip sniegas
baltą ir minkštą
prisiminimų vatą
ir pakylam –
virš neesamo laužo,
virš neesamo traukinio.