Rašyk
Eilės (71340)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 39 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aistė atėjo ryte, gal devintą – matyt iškart po to, kai susitvarkė savo varganą ūkį. Atėjo, nuravėjo braškių lysves, pašlavė betonuotą kiemą, pernešė glėbį malkų. Daivos nuomone malkos buvo jau pervirš, bet Aistė paprieštaravo: naktį lijo, todėl nereikėjo liet daržo – ji liko skoloj.
Išėjo po dešimtos. Kaip tik pabudo Deividas, atsikėlė iš lovos, ir nenusivilkdamas pižamos užsiropštė ant palangės pažiūrėt, kas pasauly darosi. Matė, kaip teta Aistė užkelia vartelius ir apeidama balas lėtai slenka namų link. Nuėjus gal pusę kelio iki posūkio sustoja, apsisuka, ir pajuda atgal – dabar jau ne tiek lėtai, kiek neryžtingai – kartais sustodama, pagniaužydama kaulėtas rankas.
Kai atėjo prie vartelių, sustojo ilgam. Deividas žaidė, žiūrėdamas į jauną moterį pro nėriniuotas dienines užuolaidas: štai jos galva atsiduria pačiam permatomos gėlės centre, o užtenka vos pakreipti žvilgsnį – gėlė jau virš pakaušio, kaip saulė danguj. Aistė stoviniavo, nesiryždama nei eiti į kiemą, nei pasukti atgal. Kelis kartus buvo beapsigręžianti, bet vis persigalvodavo, ir galiausiai, matyt sukaupusi visas jėgas, stumtelėjo šlapią vartelių skersinį. Stengėsi praverti vos vos, kad negirgždėtų, bet visvien cyptelėjo. Ji įlindo pro mažytį tarpą, žvalgydamasi, ar niekas nemato, perėjo eilę žemėn įspaustų plytelių, tada – klapt klapt klapt per kiemo betoną, ir pro lauko tualetą nėrė už ūkinio.
Viena akim ją pastebėjo Daiva. Paragavo Deividui verdamos pieniškos sriubos, užsuko dujas ir išėjo į kiemą. Kai Aistė grįžo iš už ūkinio, gavo išsigąsti: Daiva stovėjo tarpdury ir rinko žodžius, kaip čia nepasirodyt piktai.
- Aš va, pamiršau. – Aistė laikė kažką balto, iškėlė, parodė. – atsinešiau, šiltadaržiui liet. Ir užmiršau.
Rankose ji turėjo plastmasinio butelio nuograužą. Kažkas kažkada pastrižai įpjovė puslitrinuką, matyt, pripylė acetono, ir naudojo teptukui mirkyt. Po to įpjauta pusė buvo nulupta – išėjo nedidelis patogus samtukas, visas apibėgęs baltais dažais, ir truputį žemėtas.
- Kam tau šitas? – Daiva šyptelėjo.
- Mes juo vandenį semiam.
- Ką?
- Vandenį. – Aistė irgi šypsojosi, kaltai, lyg butelį būtų pavogus. Tada greitai nutrepsėjo lauk iš kiemo. Bailiai sucypė varteliai.
- Tu tik pažiūrėk, kuo ji vandenį semia. – vietoj „labas rytas“ linktelėjo Daiva, atėjus pas Deividą jo žadinti, ir radusi vaiką ant palangės. – Tik pažiūrėk.

Popiet ji išėjo į miestą. Buvo pašte, pačiupinėjo šviežiai perdažytą bažnyčios tvorą, nupirko šokoladą Deividui. Grįždama pro centrinę krautuvę kažką prisiminė, kažką apie vandenį, apie butelį. A!
Užėjo, pasisveikino su muses vaikančia pardavėja, nužvelgė pustuštes lentynas. Nieko nerado. Dėl visa ko paėmė saują užsilikusių skalbinių segtukų. Kad tik neužmiršt rytoj...

Rytoj ji užmiršo, užtat poryt prie centrinės stovėjo Gazikas – užvežimas. Ant prekystalių atsirado eilės spalvotų žaislų, palei sieną dar mišku kvepiančių šluotų, kampe blizgėjo visai nauji kibirai. Vienoj lentynoj Daiva rado tai, ko reikia. Visokeriopi bliūdai, emaliuoti ir iš neržaveikos, keli persišviečiantys plasmasiniai tazikai, didelės lėkštės su blizgančiais raštais. Va! Samtukas – irgi plasmasinis, nu bet mat jį biesas, tiks. Mėlynas. Paėmė, ir nuėjo pas Aistę. Seniai ten lankėsi, visada Aistė ateidavo, gėdijosi ji savo namų.
Buvo ko – nors visi alytnamiai toj gatvėj vienodi, penktas, kuriam gyveno Aistė, atrodė liūdniausiai. Kiemas nežvyruotas, apaugęs, vietoj įvažiavimo – žolėse pratryptas takelis, prie šulinio stovinti obelis labiau panašėjo į didelį krūmą. Nėr vyro ūky. Bėgiojo kelios nusususios vištos, vieną jų vaikėsi purvinas vaikas. Daiva neprisiminė, juo jis vardu – Aistė, nors dar visai jauna, turėjo keturis. Atrodo, trys vaikai ir viena mergaitė. Kristina? Taip, Kristina. O kaip berniukai? Nė vieno neprisimena.
Mažius, pamatęs Daivą, sustojo kiemo vidury ir ėmė garsiai šauktis mamos. Gaspadinė išlindo iškart, šluostėsi rankas purvinu skuduru ir buvo išsigandusi. O ar ji kada nos būna kitokia? Visada jos veide tas išgąstis, nesuprasi.
- Čia va tau atnešiau. Vandeniui semt. Vietoj to šlamšto. – Daiva atkišo samuką.
- Oi Daivut, kaip aš dabar tau...
- Nu jau, nu jau. Imk imk, koks skirtumas, kiek kainavo, turėsi kuo daržus liet, turėkis. Pas mane tik nesinešk, mes gi savo turim.
Samtukas buvo už penkis litus – Aistė, ateidama kasdien paliet daržų ir sutvarkyt kiemo, per savaitę gaudavo keturiskart tiek. Užtat Daiva jautėsi tai jau tikrai padarius gerą darbą, grįždama namo niūniavo, po to, kai Deividas pagriebė iš jos rankų šokoladą ir maivydamasis sucypė „šakaliaaaaaaadas“, visą likusią dieną skraidyte skraidė. Vakare grįžo Rimas – iki panakčių tampėsi su tralais, kieme garsiai keikėsi ir barškino geležais jo vyrai, bet net šitai nesugadino Daivai nuotaikos. Ji užmigo šypsodama.

Ryte virė Deividui hansišką avižinę košę, o Rimas krapštėsi su nauju televizorium. Irgi parvežė – mažiuką kaip Šilelis, pilką, virtuvei. Daivos nuomone, jei jau namuose yra du televizoriai, tai abu turi būt užsienietiški. Vienas svečių kambary, uždengtas siuvinėta marška ir įjungiamas vakarais pažiūrėt žinias per Vilnių, o kitas – virtuvėj, per jį turi eit lapės rytais. Bėda tame, kad būtent lapių naujas televizorius negaudė. Rimas kišo į jį antenas, sukiojo rankenas, buvo nuėmęs korpusą. Negaudė, rupūžė. Matyt hansai pakišo fufliaką.
Rimas varinėjo mašinas. Kartais ir kai ką daugiau. Kiekvienas jo parvažiavimas reiškė krūvą naujų hansiškų daiktų, kurių instrukcijas nešdavo mokyklos vokietkai, kad ta paskaitytų ir pasakytų - ne taip čia parašyta, matyt sulūžo. Po kelionių Rimas būdavo pavargęs ir piktas, bet kiekvieną niekniekį, parvežtą žmonai ar vaikui, duodavo nuo širdies. Tokie buvo jo džiaugsmai – linksmint šeimą parvežtais žaislais, elektronika ir hansišku maistu, niekas Rimo gyvenime negalėjo šito pakeist. Mašinos mašinom, svarbiausia – šeima.
Todėl televizoriaus atsisakymą rodyti jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą.
- Pala pala, ką čia Aistė daro? – Daiva žiūrėjo pro langą, viena ranka lupdama cukraus pakelį.
- Ko? – Rimas pasisuko, žvilgtelėjo.
- Gėles ji kuo lieja, tu pažiūrėk.
- Nu tegu lieja.
- Palauk, palauk. – Daiva atsiduso. – prižiūrėk dujas.
- Aha.
Ji apsiavė kaliošus, išlindo pro duris. Aistė nepastebėjo – pasistačiusi prie lysvės sulamdytą metalinį kibirą sėmė iš jo vandenį, ir pylė ant krūmelių, irgi parvežtų iš hansijos, bet niekaip nenorinčių prigyt lietuviškam dirvone. Kabino tuo pačiu perpjautu buteliu, už ilgesnio krašto suspaudusi jį tarp sulenkto smiliaus ir ištiesto nykščio. Aistės pirštai buvo kaulėti ir truputį drebėjo nuo žvarbaus vandens, ką tik pasemto iš šulinio.
- Ką tu čia darai? – paklausė Daiva.
Butelis iš pradžių nėrė kuo giliau į kibirą, po to bandė slėptis už Aistės nugaros, tada – kai pasidarė aišku, kad pagauta – vėl grįžo kibiran.
- Gi sakiau, pas mus liedama imk mūsų. Iš šiltadaržio tą, kibiriuką. O tu čia.
- Atsiprašau. – Aistė atrodė gerokai labiau išsigandus, nei visada. – Kad ten kibiukas, galvojau, Deividas juo žaidžia.
- Nu nu, ir šiltadaržy ant vinies kabina?
- Bet kibiriukas...
- Kas tie kibiriukai, Aistut. Aš gi tau žmoniškai sakau. Ir mesk tu šitą šiukšlę, ko su savim tampai? Kur aną samtuką padėjai? Lieji pas save juo?
- Nelieju, Daivut. Mes jį ant šulinio, vandeniui gert, vaikai bėgioja per dienas, tegu semia. Geras ten samtukas. Ne liet juo.
Daiva supyko, liepė Aistei stot kur stovi, ir grįžo į virtuvę.
- Rimai!..

- Ten gi plasmasė, trucas grynas, o ji iš jo geria, vaikam duoda. Nu. Tu pagalvok.
- Jo. – Rimas praleido iš centrinės kiemo caksintį vežimą, tada įsuko. Ant užpakalinės sėdynės gūžėsi Aistė, Deividas, ir vienas iš Aistės vaikų. Čia buvo dar koks kuriozas: kai Daiva privertė Rimą kurt mašiną ir vežt moteris į miestą, paaiškėjo, kad kitoj pusėj kelio, nenaudojamam ir užžėlusiam sklype ganosi Aistės vyriausiasis. Motina namie jo nepaliko, kad neprisivestų ko nereikia – buvo jau toki atvejai.
Krautuvėj, kaip visada, greitai apsisukti neišėjo. Kilo balaganas. Deividas zyzė saldainių, o Daivai buvo gėda jų pirkt prie Aistės. Rimas pyko ir plūdosi, ko čia ji durna tasosi kaip vištinyke, Aistės vaikas tuo metu kapštė nosį vis nulaižydamas pirštą. Po to sucypė Deivido tamagočis, ir visi – įskaitant pardavėją ir kažkokį senuką su nauju šluotkočiu rankoj – puolė žiūrėt, kas čia do daiktas. Rimas išpūtęs pilvą aiškino, kad po dešim metų visi vaikai tokius turės, o tas pats Deividas, pajutęs, kad į jį visi žiūri, paleido dūdas: reikia greičiau namo, tuoj prasidės „Vaikams“. Valandų jis nežinojo ir televizorių jam leido žiūrėt tik retkarčiais, bet reikėjo gi vaikui kažkaip parodyt save.
Galiausiai Aistei išrinko puoduką: gražų, baltą, su užrašu „LOVE“ ir širdutėm. Pats tas, kad tik nesukultų. Rimas sakė, tokius hansuose visi turi ir negailėdami daužo, po to apžiūrėjo dugną ir konstatavo: „Nu aišku, meidinčaina“. Aistė išsigandusi šypsojosi, ji nežinojo, kas yra meidinčaina ir ką dabar išvis reikės daryt. Po to ją užvežė namo, ir tik kai surinko visus po kiemą išsibėgiojusius vaikus ir iš pasimetimo apsiverkė, Aistė prisiminė, kad nebaigė liet Daivos gėlių. Užtat jas sutvarkė pati Daiva – ir vakare galvojo, kad per šiandien padarė net du labai gerus darbus.

Kitą dieną ji su Rimu leido Deividui žiūrėt „Vaikams“, sėdėjo virtuvėj ir bandė prisimint, kuo vardu Aistės mažiai. Trys vaikai ir viena mergaitė, tai tikrai. Mergaitė vyriausia, mažiausias berniukas gimė prieš porą mėnesių. Pala, prieš porą mėnesių? Gi tada Aistė negalėtų jo palikt, dar maitint turėtų. Bet kaip ir nemaitina, iš papų nepanašu. Gal prieš kokį pusmetį? Taip, turbūt prieš pusmetį, ant Kalėdų. Tada vis tiek turi maitint. Ai, nesuprasi.
Dar kitą rytą, žiūrėdami, kaip kibiriuku Aistė atsargiai lieja gėles, Daiva su Rimu vėl prisiminė jos vaikus. Ne, tu matei, koki murzini? Turbūt nedavalgę. Kodėl ji anksčiau nesakė, kad taip gyvena? Nesakė, nesakė – Daiva bandė apsimest, kad niekada nėra lankiusis pas Aistę svečiuose. Galiausiai buvo nuspręsta: reikia pirkt tortą ir važiuot pas juos, va tiesiog šiaip sau. Tegu vaikam džiaugsmas būna. Aistė matė, kaip šeimininkai dairosi į ją pro virtuvės langą, ir turbūt kažką nujautė.

- Oi, ačiū, ačū. – ji vadino Rimą gaspadorium, o Daivą – Daivute, lankstėsi, nežinojo, kur dėtis. Kambariai buvo išvalyti kiek tik tai įmanoma visur byrant tinkui, du vyresni vaikai aprengti šventiniais drabužėliais, mergaitė – ryžtingų judesių dešimtmetė liūdnomis akimis – ieškojo tortui tinkamo peilio.
Buvo sutarta, kad rytoj Rimas atvažiuos ir atsiveš įrankių elektrą sutvarkyt – jau koks mėnesis niekur nedega, bus laidai šaibom nulėkę. Daiva patarinėjo, kaip geriau nuvalyt langus. O po to atsitiko kažkas nepaprasto: kai jie paprašė Aistės parodyt mažiausiąjį, moteris visai nubalo ir mikčiodama nusivedė juos ant aukšto. Ten buvo nedidelis dailiai sutvarkytas kambarėlis su dviem metalinėm lovom ir staleliu. Ant palangės – taip, kad matytųsi iš gatvės – stovėjo puodukas su užrašu „LOVE“ ir širdutėm, į jį pamerktos geltonavo kelios ramunės ir nenuskabyta žemuogių šakelė.
- Čia sutvarkiau, kad atsisėst, apačioj nešvaru. – gniaužydama pirštus pasakė Aistė. – Galėsit arbatos išgert.
Tada pastebėjo, kaip Daiva žiūri į puoduką.
- Gi toks gražus. Negi vandenį semsi. Va, gėlėm bus.

2013-04-12 20:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 14:13
Mute
Geras samtukas:)
gera mintis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-08 22:17
Valkas
Nors ir nesipykstam, bet va dabar man visai kilo noras pyktis.
Gerbiama Gunta, drįstu teigti, kad tamsta išsigalvojat sąlygas ir bandot nukreipt kalbą į šoną bele tik užkalbėtumėt akis (khem, figūraliai išsiraiškiant) ir netektų pripažint, kad leptelėjot ne tai, ką reikia =]

Kalbam mes ne apie mitinį lietuvišką kaimą, kur šviesiaplaukės skynė rūtas ir per Kalėdas giedojo leliūmai, ne apie smetonmetį, net ne apie vėlyvą sovietmetį. Veiksmas kūrinyje vyksta dešimto dešimtmečio viduryje, kur iš "samdinių" "mergų" ir "bernų" liko tik pavadinimai (ir tai dažniausiai naudojami ir suvokiami kaip archaiškumai, ar net su ironija), niekuo nesusieti su socialiniais ritualais. Žinot kas, mano šeimoj, tuo laiku dažniausiai kraudavo malkas? Nugi aš, mokyklą tik pradėjęs lankyt pyplys, su mama. Nes likę šeimos nariai būdavo darbuose. Darėm tai priebėgom, po kelis glėbius kas gali, kadangi būdavo ir kitų, svarbesnių darbų, be to - vasara, nieko neatsitiks, jei tos malkos ant kiemo ilgiau pagulės. Sunešimas nėra "darbas", jis nesiskaito kaip toksai, priešingai nei kirtimas ar vežimas. Tikiuosi, kūrinyje pastebima, kad jokio "ūkininkavimo", kaip socialinei klasei būdingos praktikos, čia nėra (užtat yra kitokia praktika - automobilių varymas iš Vokietijos, taigi, jei tamsta nori laikytis tam tikros idelaistinės mokyklinės terminologijos, aprašomą šeimą galima laikyti pirkliais. Juokauju).

Jau tikriausiai pamiršot, kad šeimininko tuo metu ir nebuvo. Visa frazė, iš kurios mes čia spaudžiam vašką, yra skirta būtent šiam faktui pabrėžti. Išvykęs jis ilgam, tralą parvaryt - čia tau ne an žydukų myžčiot. Malkos jau sukirstos, jeigu jas imamasi sunešinėti (greičiausiai tokios buvo pirktos/vogtos, nors gal kas nors anksčiau sukirto, koks kaimynas už bonką). Dabar aiškiau?

Taip pat siūlau šituo mūsų diskusiją užraukt, kol nenuplaukė ji visai į debesis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-08 12:05
gunta
Kaimas yra kaimas, visi vieni kitus pažįsta. Kas trukdo turėt pažįstamą (ypač nepasiturinčiai gyvenančią bedarbę), kuri, išvykus vyrui, padėtų apsitriūst? Ir taip, ar šiais laikais pavyktų tokių atvejų rast - klausimas. Bet prieš nepilnus du dešimtmečius tai buvo pakankamai paplitusi praktika. Buvau ten, mačiau tai.
Prieš du dešimtmečius ar po, jei namuose buvo vyras, tai nesamdė nepasiturinčios kaimynės vyriškiem darbam. KAIMAS užjuoks, o ir darbas jos prie darbo, kuris reikalauja fizinės jėgos, tą ką vyras padarys per porą valandų, ji darys tris dienas, (pavyzdžiui dvi tonos anglies sumesti į rūsį. Taigi , kaimas užjuoks, pirštais užbadys, tokį vyrą, jei būdamas vyras – šeimininkas namuose, niekam NETRUKDANT samdinei paves malkas sukrauti. Glėbelį kitą į stubą, ar trobą atnešti, taip, bet ne mišką pjauti, rastus pjauti ir kapoti, malkas žiemai sukrauti. (kuriomis bus kūrenamas kiekvienas kambarys – būdavo kokliniai pečiai) o kad ir vienas ant viso namo, radiatoriai, malkų labai daug – pilnos malkinės ir dar kūgiai. (Kūgio merga nesukraus, aišku???)
Kas trukdo – kaimas...

Mano tėvas, kai buvo vaikas, dar per mažas karves ganyti, bet jau žąsis, paukščius galėjo –  jis ganė žąsis. Na ir pas ūkininką. Toliau gyveno nuo savo namų, ten ir miegojo ten ir valgė, ten ir dirbo, vaikiškus darbelius, kas kur pasiuntė, žąsis ganė. Kartą, pas ūkininką atvyko svečių krūva, ir jie paėmė iš jo greitai pagalvį, kurį buvo davę. Na paėmė tai paėmė. Išvyko svečiai, o jie ir pamiršo jam atgal paduoti.
Tėvas galvoja, jei neduoda, tai tikriausiai nepriklauso, bet taip blogai miegasi, ir votimis apėjo, tai jis grįžęs sekmadienį namo, paprašė motinos savo pagalvio, o visumoje, sako viskas gerai. (tėvas norėjo užsidirbti pinigų kad į mokyklą galėtų eiti. ) Nu ką, davė mama jam tą pagalvį, ir grįžo jis pavešėjęs savaitgalį per kaimą atgal, pėsčiomis.
ŽINAI, kaip ūkininkas riaumojo, kad jis pagalvės nepaprašė. O tėvas vaikas buvo – galvojo kad nepriklauso, jei neduoda, o jie pamiršo per tuos svečius VALKIUK, geb. Valkai – kaimas užjuoks, jei merga kūgius kraus, užjuoks tokį ūkininką ir tokį vyrą, kaip ir mano tėvo ūkininką, pas kurį jis tarnavo. Kad toksai pavydus, piemeniui net pagalvės neduoda, koks nagas. O čia – blyn, merga kūgį krauna. Tai dabar moterys šaligatvius kasa, o tada, nu paskirstyti darbai kitaip buvo. Niekas netrukdė niekas, tik kaimas, merga kūgį krauna. mhmmmm,,,. :D

nematei, kad merga kūgį krovė, gal vandens atnešė atsigerti skaldantiems ir krunantiems, arba galėjo tai daryti, bet tik savo namuose, o ne pas ūkininką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-08 01:11
Valkas
Kaimas yra kaimas, visi vieni kitus pažįsta. Kas trukdo turėt pažįstamą (ypač nepasiturinčiai gyvenančią bedarbę), kuri, išvykus vyrui, padėtų apsitriūst? Ir taip, ar šiais laikais pavyktų tokių atvejų rast - klausimas. Bet prieš nepilnus du dešimtmečius tai buvo pakankamai paplitusi praktika. Buvau ten, mačiau tai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-08 00:35
gunta
gerb, Valkai
gal ir neblogai porini, (jei ne viena tokia detalė) t.y.
jei jau vyro namuose nėra, tai mergų samdytis tikrai negalės ir nesisamdys bobos vienos gyvendamos - eik į kaimą ir rask besisamdančias bobas kitas samdines bobas - hi hi; O jei ir samdo, tai vyrus, kurie pjauna, kapoja, sukrauna. (būna gi ir dabar, vaikšto žmonės pas ūkininkus, siūlosi - bet ne mergos samdinės, tikrai ne. Ir nei vienos vienos gyvenančios bobos samdinių nesisamdo darbams nudirbti, čia jau tu "Zagnūl" kaip kad rusai sako :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-07 22:31
Valkas
Gerb. Gunta, ale matosi, kad negyvenot kaime. O kad i gyvenot, tai neseniai. O kad ir neseniai, tai dėmesio į smulkmenas neatkreipiat. Malkas ne parnešė, o pernešė, iš taško a (kiemo) į tašką b (malkinę, arba kluoną, arba kur kitur, kur šeiminykai jas krovė), nes kai atvažiuoja darbinykai su kamazu i išverčia vidur kiemo, o vyro namuose nėr, nėr kam ir sunešt jas - tai ar gaspadinė pati, ar merga, kas tik per kiemą eina - vis po glėbį perneša. =]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 02:11
gunta
Citata: "Aistė atėjo ryte, gal devintą – matyt iškart po to, kai susitvarkė savo varganą ūkį. Atėjo, nuravėjo braškių lysves, pašlavė betonuotą kiemą, pernešė glėbį malkų. Daivos nuomone malkos buvo jau pervirš, bet Aistė paprieštaravo: naktį lijo, todėl nereikėjo liet daržo – ji liko skoloj." , – Valkai Valakai, (kreipinys pseudonimu Rašyk lt. saite), sakai kad menamas (kuriamas) herojus Aistė, malkas nešioja, ir braškes ravi?.. na jau, tikriausiai taip norisi rašyti apie sudėtingus dalykus, o dar paprastų nežinai... Toks dėsningumas, taip?.. NEITIKINA. ne Aistė, o autorius, kuris kuria Aistę, ravinčią braškių lysves ir nešiojančią malkas. (parašyk kaip ji dar parnešusi kailinius iš valyklos, ir padėjusi jais apsirengti ponią, kuri išvyko į joninių šventę, pakasė bulvių ir išvirė cepelinų, nes joninių šventėje visi valgė suši, o jos ponia mėgo cepelinus, ania?...) :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-22 02:11
kondensofkė
:D aš atsiprašau, bet ta aistė tai tikrai vargšelė :))
ai blemba valkai, ką tu čia darai. aš norėčiau lietuvos kaimą/mažą miestuką tavo akimis pamatyt. važiuojam kartu į kauną ir išlipam pravieniškėse pasižmonėt, ką?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-29 21:02
BAIBA
stipru...ir įtaigu- iš vargo dovanomis neišvaduosi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-04 19:06
begemotas_
Stilius žaismingas
Tik neapleido nuojauta kad taip matyti pasaulį gali tik lyrinis herojus
Tikrai ne  beasmenis stebėtojas

Visumoj tekstas originalus emociškai stiprus
Pabaiga subtili manau puikiai perteikia esmę apie kurią kalbama visu tekstu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-19 15:20
klimbingupthewalls
Daiva neigiamas personažas tik man, ar toks ir autoriaus sumanymas?
pabaiga silpnoka

mačiau porą stiliaus klaidų, bet neužsirašiau, dabar vėl iš naujo skaityt? gal tiek to? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-02 07:28
Damastas
Nezinau, gal tik man norejosi sukeisti herojes vardais, kazkaip nelimpa man prie Aistes surukusi varguole nors tu ka  :)
Yra cia ir daugiau vardu, ir skaitant greitai ir lengvai, kaip inspiruoja pats parasymas, pradzioje galima pamesti kas yra kas, juoba, kad vyriski persinazai neturi isimintinu charakteriu.
Uztai pasakotojas leidzia sau  visus imanomus zargonus. Cia idomi mintis, speju nenauja, bet vistiek kazkuo zavinga, tik nevertetu persistengti ir nereiketu dubliuoti paciu heroju pasakymu. Pvz "hansiskas" ten bent poroj vietu galima butu jau ir isvengti, nors siaip zodis puikiai atspindi herojus ir tam tikrus juju poziurius i pasauli.
Mintis gan gera, atlikimas galetu buti sklandesnis, siek tiek "prievartautas" tekstas gavosi, galbut reikejo kad paguletu kelias savaites, tuomet svieziai paziurejus gal iseitu isgauti daugiau lengvumo ir aiskuo.
Aistei su paskutintu vaikuciu kazkas nepavyko, reikia suprasti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-19 01:14
Gija_
Pirmos pastraipos man galėtų ir nebūti - tarsi įžanga dėl apšilimo.

Labiau patiktų, jei, tarkim, būčiau priversta iškart pamatyt Deivido akimis - įsivaizduokit, koks įžūlumas. 

Įdomiai papilstyta su tais indais. Išradinga jau vien tai, kad pagrindinis motyvas, taip sakant, istorijos "kaltininkas" - šiupeliukas.

Švariai atidirbta, gaila tik, kad nerūpi man nei Aistė, nei puodelis. Gal širdis plasmasinė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-16 08:06
Marquise
"Atrodo, trys vaikai ir viena mergaitė" - kas čia dabar? Iš serijos "Geriausias žmogaus draugas - moteris"? :)

Kaip malonu ryte sklandų tekstą paskaityt. Gerai, kad herojai turi savus veidus, įskaitant net vaikus.
Taip pat patiko epizodas, kai berniukas stebi Aistę per nėrinių užuolaidą - labai gera detalė.
IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-14 19:59
Irna Labokė
Mokate gražiai dėstyti mintis, nuosekliai. Šaunu. Bet šis tekstelis nelabai užkabino...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-14 10:39
Lengvai
Gražiai nutapytas natiurmortas be didesnės intrigos.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-13 19:15
pelkės kaukas
Labai gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-13 12:27
pelkės kaukas
Suintriguota, jaučiu bus geras kūrinys, vakare būtinai perskaitysiu.Tada parašysiu nuomonę, bet iš anksto nujaučiu, kad patiks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-12 23:08
Valkas
Gerai, l_and_b, kitą kartą taip ir darysiu. Ačiū už naudingą patarimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-12 22:30
l_and_b
Kai pamačiau, kad tictac'as ir Ana pakomentavo, pirma mintis buvo, neskaityti :)
ok, bandau. pradžia nepiešia konkrečios aplinkos, tai nėra gerai. galima tik numanyti, kad tai kaimo trobos kiemas. apie Aistė ir Daiva skaitytojas nieko nežino ir jam jos nerūpi. staiga pabunda Deividas ir stebi jauną moterį kaulėtomis rankomis. "Daivos nuomone malkos buvo jau pervirš, bet Aistė paprieštaravo: naktį lijo, todėl nereikėjo liet daržo – ji liko skoloj." - žiauru  :)
blemba, Valkai, nepyk, negaliu toliau skaityti. pradžia turi intriguoti, kabinti, o Tu taip pradėjai, kad Daivos, Aistės ir Deivido likimai man nė kiek nerūpi.
dar kartą atsiprašau, gal čia mano problemos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
1 2
[iš viso: 22]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą