Aš – neviltis

Einu – man į veidą sūrumas ir šukės –
Vis kerta ir drasko, net kraujas ištrykšta,
O jei lyg mažylis pabėgčiau sušukęs –
Aš esmę prarasiu ir savąjį krikštą.

Pakeltas akis pasitinka bukumas,
Voratinklių siūlai ant visko kabinas,
O jei kas niekingai priėjęs nustūmė –
Tirpstu ir kietėju kaip kulkoje švinas.

Ir laiko paklodės dienom suvyniotos
Tokiais nešvarumais man žvilgsnį uždengia,
Kad savo buvimą, kaip grynas beprotis,
Privarstau kas rytą prie kalinio lango.

Ir niekur šviesos, nei menkiausios lempelės,
Ir niekur lengvumo kaip sparno pakelto –
Vilties želmenėlis iš manęs jei kalas –
Toks menkas lyg būtų be saulės pageltęs.

Pašokti ir džiaugtis manęs nesugundo
Nei miestai, nei kaimo buveinės iš molio –
Pasaulis kaip proto ir gerbūvio skundas –
Nuo mano pasaulio grėsmingai nutolęs.

Kaip saulėj parimęs ėjėjo šešėlis –
Net džiaugsmo kruopelės širdim nesugėręs
Į prasmę buvimo giliai įsivėlęs.
Numirštu prikėlęs gyvenimui gėrį.