vagis

Cigaretės dūmai vėl griaužia akis,
Jaučiuos kiap benamis, besielis vagis.
Nesvarbu, kad aš doras ir namus aš turiu,
Eiles, poemas, rašau ir kuriu.

Vagiu aš gyvybes, sielas ir meilę,
O visi kaip kvailiukai sustoja į eilę,
Tik tam, kad pavokčiau tai kas geriausia,
Sutrypčiau jų sielas, net širdį tyriausią.

Esu aš kaip šiukšlė blaškoma vėjo,
Nes taip turi būti, nes taip gi reikėjo.
Neturiu aš nei sielos, neturiu net širdies,
Kas minutę artėju, glaudžiuos prie mirties.

Vagiu aš ramybę, gyvenimo šviesą,
Tada jie sužino gyvenimo tiesą,
Kad visi esam šiukšlės, visi be jausmų,
Širdis neminkštėja nuo vaiko verksmų!

Gyvenu aš sau vienas, gal taip ir geriau,
Daug sykių aš kėliaus, dar daugiau aš miriau.
Ir kam to reikėjo, ir kam to dar reikia,
Juk tai tik  mus žudo ir skausmo suteikia.