Raison d'être

Tądien pylė kaip iš kibiro.
Šviesiaplaukis vyras iškėlęs skėtį, jo galvą dengė rafinuota skrybėlė, jis – nedemaskuotas akiplėša. Jo tamsią sielą puolė nerimas, tai – prisirišimas. Aplink jį blanki minia, marširuojanti viena puse. Kurgi jam šiandieną apsilankyti? Galbūt pas poną Veterbį – šiandieną alus pigesnis nei rytoj, tačiau ta vieta jam kelia šiurpą ir jis nori grįžti į tą medinę kavinukę, kur žmonės įsivaizduoja esą Paryžiuje, o langai uždengti užuolaidomis tik todėl, kad nesimato Eifelio bokšto. Jis nė nežino, ar tai įvyko – o kai nežinai, ar kažkas įvyko, greičiausiai tai neįvyko. Galbūt jam reikėtų nuskristi į Paryžių? Juk jis – Sigurdas Ekmanas. Parankėje jam tik trūksta žavios damos. Kaip norėtų jis dabar sutikti Alisą: pakrikštytų ją iš naujo ir jie galėtų skristi į Paryžių kartu. O po to... Po to tiesiu reisu į Valhalą. Liko nesulošta partija su Odinu.
Viju, viju, viju. Pro flegmatišką mašinų srautą nuskriejo greitoji pagalba. Mirguliuojančios švieselės nušvietė ciniškai blankius praeivių veidus. Tame automobilyje dabar galėtų gulėti pats angelas. Viju, viju, viju. Arba azijietė moteris įkypomis akimis, žibančiomis tarsi pora mėnuliukų. Jos blyškus kūnas keistai dėrėtų su tamsiais, beveik juodai mėlynais plaukais. Viju... Ji turėtų liaunus pianistės pirštus ir jautrias, lėliškai papūstas lūpas; ji užsimerkusi, tačiau per jas atrodytų, jog ji vis klausia: „kodėl? “ Medikus tai siutintų – šie tipai nemėgsta klausimų – ir uždengtų jos veidą antklode, paversdami ja gyva lavone. Meilei niekada nevėlu; ir lavonai myli.
Praeiviai toliau marširavo sava kryptimi. Tik Sigurdas sustojo, vaikiškai nenulaikydamas skėčio, leisdamas savo šviesioms sruogoms sušlapti ir būti varstomoms vėjo. Jo žalios akys lydėjo raudonas švieseles. Stirnos skanios, jas pagauti – reiškia būti grakščiam savaime, bet kartu norisi ir jas paglostyti, nors kartą, net jei vėliau ketini užpulti ir suplėšyti lyg grobuonis, išleistas iš karantino. Stirna su angelo diadema. Viju...
– Atleiskite.
Rudaplaukė moteris šypsojosi, vienoje rankoje laikydama cigaretę, kitoje – skėtį.
– Ar matėte? – Sigurdas neatplėšdamas akių žvelgė į kelią.
– Ką? – Ji sutrikusiai numykė. – Ak, jūs apie greitąją?
– Tai siaubinga, ar ne? – Pora vandens lašų vinguriavo jo skruostais.
– Taip... – Ji užsitraukė. – Tai tikrai siaubinga.
Vyras nusišypsojo. Jo veidas buvo dailių, taisyklingų bruožų, žalios akys apgaubtos tankių, kone moteriškų blakstienų.
– Aš – Sigurdas Ekmanas.
– Katerina Blaim. Malonu! – Moteris išpūtė dūmą ir vėl šyptelejo. – Užkalbinau, nes norėjau jus pakviesti į savo darbų parodą. Paveikslų parodą. – Katerina ištiesė lankstinuką. – Nesu tikra, kiek žmonių ateis – tai pirmoji mano vieša paroda, taigi, kviečiu visus, ką pamatau!
Sigurdas kurį laiką žvelgė į lankstinuką.
– Ar jūs žinote savo raison d\'être?
– Raison d\'être? – Katerina sutrikusiai sumykė.
– Ar jūs turite savo gyvenimo tikslą? – Jo akys dabar atšiauriai stebėjo jos sutrikusią fizionomiją.
– Na, dievaži, tai labai sudėtingas klausimas... – Nervingas juokas. - Jūs mane pričiupote labai keistoje vietoje, Sigurdai, tikrai... Nė nežinau, ką pasakyti!
– Jūsų veidas. – Jis dar sykį šyptelėjo, tačiau tai nepanaikino atšiauraus įspūdžio. – Jūsų veidas, nors jaunas ir gražus, spinduliuoja nuovargį, akys – insomnijos pėdsakus, užtat kuomet šypsotės, matyti nuostabios juoko raukšlės. Man pavydu, Katerina Blaim.
– Pavydu? – Katerina kone suklykė ir susivokusi susiėmė už lūpų. – Pone, jums tikrai nėra ko pavydėti – aš, na, nė nežinau, kaip tai pasakyti... Kiekvienas tapytojas norėtų jūsų portreto!
Sigurdo veidą iškreipė kreiva grimasa.
– Nejaugi?
– Jūs... – Katerinos veidas persisunkęs raudoniu. – Nepaprastai patrauklus ir... Turite kažką kitokio, tik nesu tikra, ką.
Lietus įsismarkavęs užgęsino jos cigaretę, tačiau ji nedrįso prisidegti kitos.
– Niekada anksčiau nedrįsau pasakyti kitiems, kas jie yra, Katerina. Vaikščiodavau aplink pasaulį tarsi vaiduoklis, stumdydamas pavienius individus savo blyškiomis ir permatomomis rankomis. Tačiau gyvenimas absoliučiame niekyje manyje visiškai sužydėjo: buvo metas išeiti į žmones, net jei aš iš tiesų neegzistavau kaip žmonijos atstovas, net jei buvau šis švelniai stumdantis ir delikačiai vėją į nugaras pučiantis vaiduoklis.
Jis sugriebė Kateriną už pečių, jos paraudęs veidas nustebusiai žvelgė į jį.
– Katerina Blaim, dabar galėčiau pasakyti, jog jus myliu. – Sigurdo šaltas veidas ir blankus žvilgsnis žvelgė kiaurai per ją. – Myliu jūsų jauną ir gražų veidą ir nuoširdų nuovargį ir varganos insomnijos pėdsakus, tačiau labiausiai – jūsų juoko raukšles. Jūs turite kai ką, ko stokoju aš. Tai fizionomija. Tai asmenybė. Tai vardas. Aš esu bevardis, suirzęs, šaltas ir vaiduokliškas groteskas, o jūs – delikati ir jautri stirna.
–  Palaukite, groteskas? – Katerina, būdama siaubingai sutrikusi, papurtė galvą. – Sigurdai, kaip jūs galite taip šnekėti apie save?
– Katerina, ar kadanors kas nors jums prisipažino meilėje ir atmetė jus vienu metu? – Sigurdas tyliai prajuko, tačiau jo žalios akys spinduliavo liūdesį. – Klausykite... Su savo antraja asmenybės puse aš jaučiausi taip, lyg būtume dviese viename pasaulyje. Ji – mano sesuo ir mano žmogiškumas, į kurį įsitvėriau tarsi skęstantysis, o aš – jos nerafinuota, groteskiškoji puvena. Kada mes spėjome tapti šia  dvigalve baisybe? Išplovėm kits kitam smegenis, šypsodami lyg du patenkinti Liuciferiai, kas, žinoma, tebuvo tik iliuzija, nes juk mes ir esame vienas. Kas kartą pakeldavome ranką prieš vienas kitą lyg ketindami suduoti antausį; mūsų skruostai parausdavo iš atsidavimo ir įniršio, aistros ir kovos su apatija, o tas, prieš kurį buvo pakelta ranka, tik vyptelėdavo ir suinkšdavo: „Bhū, hū, hū... Kaip baisu“. Galiausiai, mes iškeldavom baltą vėliavą, vėl ir vėl, kuri nereikšdavo nieko: taika skirta tik pasiruošti kitam karui. O tos patenkintos šėtono šypsenos irgi ne ką beprasmiškesnės – iš tikrųjų jos slėpė kažkokį kosminį liūdesį, ilgumą ir daugelį kitų niekniekių, kurių žmonės baidosi. Šių dalykų nereikia baidytis ar bijoti, nes tada jie puola smarkiau: kandžiojasi, draskosi, kapoja ir triumfuojančiai stūgauja. Tačiau mes jas pamilome taip, kaip save. Tai, žinoma, nėra išsigelbėjimas. Bet kas sakė, kad mes norime išsigelbėti? – Jis suspaudė jos pečius. – Ar jūs norite išsigelbėti, Katerina? Ar jūs norite pasiekti išsigelbėjimą? Ar tai jūsų patetiška raison d\'être?
– Paleiskite... – Katerina pasimuistė jo rankose, jos akys ėmė ašaroti, o sutrikęs veidas atspindėjo baimę.
– Manyti, kad kiekvienas turi unikalią paskirtį vien todėl, jog gimė, yra niekinga. Gimti – neypatinga. Tai viso labo menkutis žybtelėjimas mūsų plačioje visatoje. Ar gyvenimas jūsų norėjo? – Jis akimirkai nutilo. – Tik mirtyje žmonės yra lygūs.
Jo gniaužtai atsileido ir Katerina susvyravo ant šaligatvio. Iš jos kišenės pabiro cigaretės ir lietus jas nuplovė į nutekamąjį vamzdį.
– Aš esu autentiška, aristokratiška ir aštriadantė baisybė, paleista iš karantino. Aš neturiu fizionomijos ar tikros asmenybės – aš esu visi, kurie tapo dalimi manęs. Mano didžiausia baimė yra pamiršti man brangų balsą. Jūs esate patetiška, beprasmė, archetipinė stirna. O šiame pasaulyje laimi tie, kurie yra patys beprasmiškiausi. Jūs šioje beprasmybėje esate viso labo trupinys.
– Kaip jūs drįstate... – Katerina laikosi už palto skverno, jos plaukai kiaurai permirkę ir sukritę ant veido.
–... O kuomet baisybė per prievartą šeriama niekuo, bet sužiedėjusios duonos trupiniais, ji tampa irzli, pikta, alkana ir nerami. Verčiau jau ji lauks autentiškos puotos, negu leisis būti liguistai kankinama ir smaugiama daugiau grandinių, nei jau ir taip turi. – Jis prisimerkė. – Alisos balsas... toks švelnus ir raminantis.
– Jūs išprotėjęs... Sumautai išprotėjęs! – Ji suriko ir žmonės iš po savo juodų skėčių ėmė žvalgytis į juodu.
Sigurdas nusišypsojo. Jo veide atsispindėjo automobilių šviesos.
– Tai siaubinga, ar ne?