Po visų netekčių

Širdis nerami -
nuo savo kalno
namo važiuoju –
o daržai, sodai
mano upės pakrašty
ir tos, suskaitytos,
kaip duonos riekės
suraikytos
mano naktys ir dienos,
kaip pupų ankštys
saulės delnuose.

Dangus ims rausti, dienoti
po visų netekčių, karų -
aš, apdainuot Lietuvos
negaliu, kai ima
dainuot ir žemė
ir padangė
pasidengusi sidabru.

Visą amžių žiūrėjau
Į kapus paslapčia.
- Nežvangink,
Mirtie grandinėmis,
aš jau čia
ir akmuo
ir vanduo
drungnas, juodas.
ir ant kaklo
žvaigždžių vėrinys
ir žvilgsniai
susižavėjimo kupini.

O tu, gyveni -
užmirštoj šaly
ir išskristi
iš to lizdo negali.
Miega žemė
lyg mano mama
nenusirengusi -
ledėja dangus
ir į mūsų lovas,
žalčiai rangosi
ir skriaudžia želmenis
juodas, be prošvaistės
lietus, o mamos namuose
kažkas užgavo
ir saulės galvą
ir saulė – pavirto pasakom
ir nublanko
darbai, rūpesčiai,
ir nė dienos –
be knygų, be spūsčių
ir dega žvaigždės
kaip lempos žibalinės -
ir trūkinėja
virš kelių, takų
laidų linijos.