Mechanikės daina

Nebesu lyg vėjarodė, - prisiparkavusi
Stoviu ir uždarą kelią regiu.
Tad ir nėr ko bijoti jau sankryžų, perėjų,
Nuokalnių, stabdžių, vingiuotų kelių.

Mašina dar nerieda, nedyla dar padangos,
Nors valytuvai sausi neseniai.
Bet jau trauksiu į vieškelį, dengsis atodangos,
Versis nauji tolumoj vaizdiniai.

Baigės avarijos, žaizdos sugijusios,
Trūksta tik radijo, žodžių, dainų.
Girgžda detalės gal kiek parūdijusios,
Kurias variklis, tuoj gazą minu.

Neprabangūs troškimai – palikti už nugaros
Viską, kas kvepia senu benzinu.
Bet sugrįšiu dar promilėm, kelias – ne stuburas,
Na o kol kas kiek galiu, blaivinu

Savo stulpus ir vėjuotas šalikeles.
Ir vaistinėlę ištuštint baigiu.
Vieno prašau tik, nebūki kaip likome,
Nebetranzuokim, jau kiek per vėlu.

Reiks gesintuvo? – Prašau, nenaudosiu jau,
Viskas užgeso, net šviesos, ir tos.
Nors pataisytas, truputi dar kosėja
Mano variklis naujausios kartos.