Tėvo takas

Kvepiančios, žalios –
tėvo mintys
kaip katės
tarpusavyje
besipjaunančios
ir kažką vaidinančios,
tos, mūsų širdys,
tos, mūsų durys
ir amžiams dingsta
iš akių,
kaip tiesos, šviesos
šlakas.

Prasideda
ir baigiasi
dangiškos
ir žemiškos kelionės
ir Įtemptas
kaip styga –
nutrūksta
tėvo takas, kelias.

Nužydės
kriaušės, obelys,
trupės žvaigždės,
mėnuliai - virš galvos.
Tėvas grįš, kaip raitelis 
be galvos -
dairysis, mąstys
ir ant sienų kabės,
jo šviesios
ir murzinos drobės.
Kris žiedai, lapai
į pernykštį sniegą,
o paveikslai, šie du –
kabos, visą žiemą.

Obelys, slyvos žydės,
varvės medus, nektaras
ir tėvo, eilėraščiai 
tilps viename lape.
Galvoje sutilps
gėla ir nerimas
ir tėvas šalia švarių,
tuščių drobių -
neilgam užsnūs.

Sudygs šviesos,
tamsos daigeliai
ir nudžius, tėvo mintys
kažkam dovanoję -
pabaigą ir pradžią.

Tėvas užsimirš
miegos,
ir iš atminties išnirs,
jo žvaigždės, drobės
jo mintys, žodžiai -
iš po krūmų, medžių,
iš po lapų,
kaip lapės,
tėvo mintys labinsis
tarsi žolės – tėvo mintys
šnarės, siūbuos,
dainuos,
ir gims, mirs -
ne vieniems mums –
tėvo mintys
visą gyvenimą
lyg žolės
šnarančios.

Skleisis mintys,
lyg lepūs pumpurai
ir žiūrės liūdnom,
linksmom akim
žiedai į tolį.

Po sunkių darbų,
skubėsim
jo dienoraščius,
eilėraščius skaityti,
skubėsim atsipūsti
ir aplankyti
jo būstą

Tėvo takas, kelias -
nuneš, nuves tolyn
į tas melsvas,
graudžias sutemas,
į tas sietuvas
ir mes, užsimovę kelnes,
užsidėję skrybėlės,
ant galvų,
užsiauginę garbanas,
raudonais žiedais
nusagstę marškinius -
skubėsime
į tą - išprievartautą,
išvogtą Lietuvą.