Valkata

Ši būtis išklampota nelepina,
Tai pakyla, tai smunka, tai sukasi,
Aš- išalkęs šuva bėgu tekinas,
Tarsi voro išsiulpstyta musė.

Gilyn raukšlės įsmigusios gausiai, -
Ne, ne aš čia, - tai gal kas nors kitas,
Bet juk krištolas irgi gražiausias,
Kai jis būna giliai išraižytas.

Visas kūnas prašvinkęs pelėsiu,
Akyse paryčiais drumstas rūkas, -
Jei prišaukti aušros nepajėgsiu
Susipjaustysiu delnus peiliukais.

Sielos dykumoj pamečiau kryptį,
Tiktai vėjo gūsiu pasikliaunu.
Kartais noriu aš save praryti,
Pakramsnoju ir vėl išsispjaunu.

Smilkiniuos nelaboji sukirba,
Stoviu vienas prie pragaro vartų,
Būt gerai, jei paduotų kas virvę,
Dar geriau, jei kas mane pakartų.