apsirengiam tėvų drabužius
sugalvojam taisykles
niekada manęs nepalik
pabučiuok prieš ir po darbo
šypsokis praeiviams
bet į akis per ilgai nežiūrėk
aš pagimdysiu sūnų
ir pavadinsiu tavo vardu
kad galėčiau garsiai ištarti
klausytis kojų dundenimo
įsivaizduoti kad sugrįžai
vaikystėje turėjai medinį šautuvėlį
nematomos kulkos smigo į kūnus
kuo tiksliau suvaidinti mirtį
kol kiti vilko peršautas kojas
aš tysojau patvoryje ir laukiau
kada ateisi uždengti akis
paėmei mano ranką
norėjai kažką pasakyti
tikriausiai šis ginklas netikras
nebijok užsimerk mano meile
prašvitus radau išlūžusią tvorą
pievelė seniai nešienauta
delne spaudžiu per ilgą rankovę
Šiuo atveju, manau, trūksta pabaigos. Nebūtinai ji turi būti kažkokia drastiška ar labai netikėta, tiesiog reiktų akcento, mat dabar visas eilėraštis banguoja labai vienodoje tonacijoje, tiek emocinėje, tiek idėjinėje.
Tuo grįžimu į vaikystę per dažnai gelbstimasi. Žinau, daug kas taip daro, ir aš pati taip darau. Na, perėjimas gal ir nieko, bet ta paskutinė eilutė bent jau man asmeniškai kaukšteli.
Tarsi viskas, kas norėta pasakyti, yra tai, kad subjektas taip ir nesugebėjo išsivaduoti iš vaikiško požiūrio. Kam tada tas "uždengti akis" ir "mano meile"?
Gal ne išraiška, gal pats požiūris man nepriimtinas. Bet, kita vertus, argi ne autorius turėtų skaitytoją įtikinti?
3,5
eilėraštis vaizduotę mėto tarp vaikystės ir visai ne jos, pabaiga vėl nustebina. man čia randama kokios tai šizofrenijos ir keistos seksualinės įtampos, iškyrpę tos mano mintys 4,6
Skaitydamas staiga suvokaiu, kad visinis skaitytojas daro tą dviem balsasi, po eilutę, tarsi tai būtų ne vientisas tekstas, o dialogas. Užuot mėginęs suprasti, kas sakoma, klausiausi tos muzikos.
pirmos penkios eilutės primena žaidimą, jų pakaktų puikiai miniatiūrai. teigiu, kad čia turėtų būt tuščia vieta, nes toliau jau kapsėti ima visa aplinka.
Jūs tik paskaitykit paskutinę eilutę ir pavadinimą - Jie žaidžia. ach, jei tik įsivaizduočiau, kad esu gyvas, nežinočiau kaip čia jaustis
Visai neseniai :) šitam kūrinėliui parašiau 5, na gal tokia nuotaika buvo, "sugrojo" vaikystės prisiminimai, ar tiesiog kūrinėlis išsiskyrė iš rašykų konteksto (dažnai primityvaus ir banaloko :() Bet paskaičius vėl - visai neatrodo kad pervertinau - tekstukas "suveikia" savo žmogiškomis idėjomis, nuoširdumu ir jausmingumu ... mes tik žaidžiame :) - 4,88
Subtiliai jausmingas (tiesa, kiek susipainiojau tarp krypčių) pabėgiojimas pirmyn - atgal laiku. Trapiai apčiupinėtos senos širdies žaizdos. Gera netikėta pabaiga, nostalgiška nuotaika. Atrodo, nėra įmantrybių, o žodžiai randa kelią į siela. Na, kad man norisi dar daugiau dramatiškumo, kad ne tik žaisliniais šautuvėliais susižeista būtų, tai jau skonio reikalas (: 4,4
gerai, patinka labai. bet maniera tai rašykinė. arba gal čia kaltas mano išrankumas. vis man savitumo autoriuose trūksta. nieko negaliu padaryti.
iš esmės, tai gal tie laikų kaitaliojimai erzina, kita vertus, toks ir yra žaidimas, gyvenimas, bet tas kaitaliojimas per drastiškas, didoki šuoliai, nežymesnių perėjimų norėtųsi. (pvz. pradžia, liepiamoji nuosaka ir staiga būsimasis).
ir labai pritariu Guntai, tendencijos niūrokos poezijos pavasario (ir apskritai poezijos), iš ties vyrauja liūdesio tematika, dauguma eilėraščių monotoniški, vienodi, ir simbolika pilka, niūri ir stilius, Gunta - teisi.
oi, tokia poezija man nepatinka - prasta. kaip ir "dangaus žmonės" stereotipas. Jazusmarija: "buvau poezijos pavasaryje, ten susirinko poetai ir žmonės pasiklausyti eilių - tiek liūdnų ir nelaimingų veidų, vienoje krūvoje - neesu matęs" :D; neatrodo sveiki tie vaikai, kai pradedi skaityti, atrodo su negale raidoje, tokie žaidimai... (ir ką čia poetizuoti, rimtu veidu?..)
karė iš žaliųjų mansardų
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.