Laikinos šlovės panteonas

Buvau vaikas kai
  mano protėvį palaidojo gyvą
        mačiau kaip ant veido
              šarvojimo salėje
      nusėdo saulės spindulio
                      plaštakė
          ir byrėjo kalkės ant
                      bruožų
        ir nušvito veide drugys,
      taip nebūna su mirusiais
          tądien jis buvo gyvas
      ir giliai po oda mąstė apie
    Anatolijaus Karpovo ėjimus,
  žento šveicaro metalo liejyklą,
          galvojo apie bičiulius
          iš medžiotojų klubo
        o jie stovėjo išsirikiavę
              ir taikėsi į karstą,
          visi nužiūrėjo eilutę
      kaklaskarė segė rankovėj
      išprosytos kelnės į kantą
        išvaizdžiai gėlę gniaužo
    savo paskutinei mokytojai
                        mirčiai,
            kiti stebėjo rankas
  stambūs pirštai lyg akmenys
        žiburiavo du auksiniai
  žiedai ir gigantiškos deimantų
            galvos tyros lyg akys
                    pašvaistės,

      kuomet senės šiaulietės
          stengėsi išverkti visą
        savo druską ant rožinio
        aš bėgiojau ir slidinėjau
      laikinos šlovės panteone
ant glotnių marmurinių grindų
    o tavo dukros mane tramdė
      sakė gerbt mirusį žmogų
        nesišypsoti nekalbėti
          apie jį be priežasties,
        aš dirsčiojau į salės duris
ir jutau kaip jos beldžias į mane
savo vyriais varsto mano žvilgsnį
                po poros dienų
                į akis man įkrito
        sunkios nemigos naktys
          žiūrėjau kaip ant lubų
      voratinklio audiny dūlėjo
      sudžiuvę naktiniai drugiai
      ir labiausiai už viską bijojau
          palaidoti mirusį žmogų.