Po žydinčiomis alyvomis

Pavasaris –
visus palietęs
sėklas, žiedadulkes
sėja ir sėja.
Rausvai, žalsvai
nudažo -
akis ir plaukus
ir geras,
negeras mintis -
paverčia vėjais.

Alyvos
lyg moterys,
krūptelėjusios
pašoka nuo žemės
ir į viršų –
ir palinksta
kaimo svirtys
kaip žibuoklės,
debesų laivais
atplaukusios
ir jos, moterys,
tarsi alyvos -
dar gyvos, gyvos...

Sužaibuoja,
suriaumoja griaustinis,
kaip senas tėvas įširdęs,
nušvinta vakaro veidas -
lašai - be prasmių
kaip bėgantys lietūs,
o pavasaris
su alyvomis
kaip su vištomis,
kaip tėvų jautis...

- Kiek prisodinta alyvų,
kiek išauginta medžių.
- Kiek atsitrenkusių žaibų
į stulpus, stogus.
- Kiek prišienauta,
kiek priskainiota alyvų - 
žaibų ir griaustinių
paklydimai gražūs
ir graudūs
ir visam laikui,
nutolsta pavasario rauda,
ir krinta sėklos,
žiedadulkės -
po obelimis, slyvomis.

Tiesiam rankas
skainiojam
pienių, dobilų galvas
merkiam į vazas
alyvas. Dobilai ir šienas -
jau nupjautas
ir eilėraščiuose
visas raidynas,
visas žodynas -
su visais savo
atradimais.

Šulinių svirtys,
kaip svarstyklės,
kaip kaimo moterys -
rankom,
krūtimis apnuogintomis -
leidžiasi, kyla,
jos, dar gyvos, gyvos.
Čiulba paukščiai
ir gieda
žemėje alyvos.