Aš ilgiuosi tavęs kai nežydi mėnulyje rožės
ir per svetimas tau kad galėčiau paimti už rankos
du kartus nespalvotas už lapkritį baltą ir juodą
kai nei šis nei anas per metus apskritai neaplanko
kai melodijos ima skambėti bet visos už sienų
už bučiuotas mintis atmintis taip norėtų išgerti
parašyk man brangioji eiles kad ir sakinį vieną
aš į savo pirštus spinduliais tavo plaukus įvelsiu
aš paimsiu žodžius į maldas pasiliksiu rožančių
kai akliesiems neleidžia paeiti toks artimas kelias
panašu žmogumi iš bedugnės į patalą plaukčiau
jei atrištų rankas ir kalti neskandintų medaliai
jei pavyktų nupiešti ant staltiesės išvirkščią dangų
išvilioti iš žvakės širdies prijaukintą kometą
prikabinčiau iš naujo pasaulį ir priešpilnį jauną
bet nežydi mėnulyje sodai kai mūsų nelieka
"parašyk man brangioji eiles kad ir sakinį vieną
aš į savo pirštus spinduliais tavo plaukus įvelsiu"
Geraz:))) Bet kuo daugiau skaitau klubo kūrinių, tuo labiau pastebiu,kad visi pradžioje rašyti penketukai tirpsta. Ne, ne todėl kad gaila ar negražu, tiesiog imu lyginti:) Atsiprašau, tikrai puikus darbas - keturi su puse Almanachui
"kai nežydi mėnulyje rožės"
Įžvelgiau artimumą "kai žydi vyšnios Suvalkijoj..."
(o gal ir klystu);)
O šiaip romantiškas. Paslapties nuojautos, dvasios, gilių jausmų netrūksta. 3.5.
Iš tikro nežinau kaip ten mėnulyje su rožėmis ir sodais. Apie tai galėtų geriau papasakoti Armstrongas (tokia pavardė?).
Apskritai, jei kažko ilgiesi, žmogaus, tai negi tai kažkaip siejasi su rožėmis tegul ir net ne mėnulyje?
Žodžiu, šią metaforą priskiriu įmantrumo pasivaikyme. Na, vat taip pasakysiu apie mėnulį ir bus kiečiau. Tikrai, labai kieta.
Toliau. Du kartus nespalvotas neaplanko. Kas tas nespalvotas? Sapnas? Ir kodėl jis turi tik už lapkritį atsiskaityti ar aplankyti.
Ir toliau taip galima nagrinėti visas tas parašytas šaradas, bet man nervai nelaiko. Ir nesutinku vadinti tai kažkokiu grožiu ar poezija. Gal pretenzija į poeziją? Bet labai jau menka.
Tekstas geras, muzikalus, nors vietomis atrodo, kad dėl kūrinio formos, skiemenų skaičiaus, ritmikos yra truputį daugžodžiaujama, papildomais žodelyčiais "užkamšomos" tos skylės.
Muziką girdžiu, vertinu 4,00
Buvau spustelėjęs penkias žvaigždutes šiam kūrinėliui, bet kaip klubui tai labiau papriekabiausiu (: Patiko ritmika, rimas - vertinu, nes žinau kaip sunku aiškiai nebanaliai išreikšti mintį ir dar sudėlioti neprimityviai rimuotai. Jausminga, bet širdis neapsalo skaitant (gerąja prasme), padėjo ir nehepyendinė pabaiga. Tie žydintys sodai mėnulyje kiek glumina, mat jie apskritai kažin kada ar žydėjo, todėl kiek painoki skamba ilgėjimasis "kai nežydi" - kitaip tariant visada ir nežydėjimas kai "mūsų nelieka", kitaip tariant nieko nepakeisime. Įdomu, bet sunku suvokti koreliaciją tarp mėnulio užželdinimo ir jausmų raidos. Yra ir daugiau tokių hm... vietelių: iš bedugnės į patalą plaukčiau; kalti neskandintų medaliai. Bet man gražu. 4,45
Tekantis, ritmingas tekstas, toks jausmo kupinas, kad net jauti tą sklidinumą, plaukiantį iš autoriaus širdies. Keliose vietose net privertė stbtelėti, susimąstyti.. 4,00
Bėgantis tekstas, labai ritmingas, skaitant pagriebia tokia ekspresyvi emocija ir nuneša iki kol ... mūsų nelieka. Bent jau gražūs tekstukai išlieka :) 3,88
Archangelas
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.