Eil. pakuždėti sau (LXX)

... O galėjau anaip ir kitaip,
Savęs įsitvėręs gyventi.
Dabar gi po vėjus dairaus
Ir žinau, kad esu pasilikęs be švenčių:
Mielas mano, – paglostau save,
Ir atgal kaip mažiuką į lopšį keliu, – 
Pasisupkim abu.
Tu paverk, kaip kadaise
Aš pakosėsiu senio žvaigždėm,
Kad ir mano akis
Ašara rastų.

Gera būti va šitaip – senu ir mažu,
Ir be pasakų vienas kitą suprasti.