Bevardžių laiškai (Gyvi skaitymai)

§ P A Š T A S
Įeina šviesiaplaukis vyras su verslininko skrybėle ir juodu paltu. Pavadinkime jį A. (Ironiška, bet niekas pašte neturi vardų. Jie užrašomi ant vokų, tačiau paštininkės jų niekada neskaito. Galbūt ir nemoka. Tik mechaniškai peržvelgia akim ir surašo į kompiuterius. O jei laiškas neregistruotas, jis gali pasiklysti, visai kaip ir jūsų vardas.)

A: Laba diena, siųsiu laišką, reikia A4 formato voko.
Paštininkė: Balto, rožinio ar žalio?
A (sudvejojęs): Balto.

Paštininkė paduoda.

A: Mokėti dabar ar kai siųsiu?
Paštininkė: Kai siųsite.

A nueina prie stalo ir rašo adresą ant voko. Galiausiai patenkintas pažvelgia į savo voką ir grįžta į eilę, vedančią pas paštininkę. Pirma eilėje - senė.

Paštininkė: Gal norite kalendoriuko?
Senė (išsiblaškiusi ir skaičiuojanti pensijos banknotus): M-m... Kalendoriuko?
Paštininkė: Kalendoriuko. Va, kiek turime. Yra семейный, čia toks rusiškas, yra ir apie gamtą, apie grybus, o šitas apie sveikatą. Kokio norėtumėte?
Senė: Duokit tą rusišką. Ir apie sveikatą.
Paštininkė (padeda kalendoriukus ant stalo): Gal degtukų reikia?
Senė: Oi, vaikeli, visada degtukų reikia! Duokit!
Paštininkė (entuziastingai it kazino darbuotoja): Du blokus!
Senė: Du blokus!
Paštininkė: Gal dar loterijos bilietą?
Senė (juokiasi): Lo-te-rė-jos? A, tai kokios čia lo-te-rė-jos?
Paštininkė (pasitaiso): Na, va, turime įvairių lo-te-rė-jų. Čia - teleloto, čia - vikingų loto, čia - kenoloto.
Senė: O... Aš gi, šita, vaikeli, niekad neperku tų lo-te-rė-jos bilietų, tai ir nežinau, kas čia gero... Niekad nieko neišlošiu, o ko man, pensininkei, jau ir bereikia... Na, bet duokit, duokit, pati išrinkit, jūsų rankos gal laimingos.

Paštininkė atkiša per stiklo tarpelį du degtukų blokus ir loterijos bilietą. Žmonės eilėje aikčioja, A demonstratyviai žvilgčioja į laikrodį. Senė išeina, eilė pajuda, dabar aptarnaujamas apie keturiasdešimties metų augalotas vyras juodais akiniais. (Tądien lijo ir buvo darganota. Absurdiškai pompastiška iš jo pusės.)

Paštininkė: Skubus laiškas?
Vyras: Laiškai į kalėjimą visada skubūs.

Paštininkė sudreba it epušės lapas, visi eilėje suklūsta ir tuo pat metu atsiveria pašto durys ir įėina žaliakostiumis rudaplaukis perskirtais plaukais. Pavadinkime jį B.

Vyras: Aš skubu. Laukia susitikimas su advokatu. Aš priklausau mafijai. Aš Maksas.
B: Visi mes skubame, Maksimilianai.

Ir Maksas, ir paštininkė, ir eilė nusčiūva, o A nukreipia savo akis į B.

Maksas: Kaip tu drįsti?
B (šneka Maksui, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas į A): Tu laužai pašto dekretą. Tu žinai taisykles, Maksai.
Maksas (pažeria pinigus ant lėkštelės): Pff.
Paštininkė (tyliai): Registruoju... Maksimilianai.
Maksas: Nederėtų pamiršti kalėjimo ir mafijos.
Paštininkė (akimirką gailestingai žiūri į kalendoriukus): Geros dienos.

Maksas išeina ir eilė atsidūsta nuo palengvėjimo. Kitas eilėje - A.

A: Įskaičiuokite ir voko mokestį.
Paštininkė: Registruotas bus?
A: Taip, registruokite.
Paštininkė: Adresatas... Jis tiesiog blogas.
A: Ne, aš manau, kad jis labai geras.
Paštininkė: Jūs laužote pašto dekretą, ar jūs žinojote tai?
A (atsisuka į B): Ar aš laužau pašto dekretą?
B (akimirką tyli, tuomet prasiveržia į priekį link paštininkės): Ne, nelaužai. Adresatas puikus.
A (atsisuka į paštininkę): Na, matot.
B (pašnibždomis): Aš iš tikrųjų melavau. Tavo adresatas siaubingas. Tačiau jis toks pat gražus, kaip tavo vardas.
A (aikteli): Iš kur tu...?
B: Galimas dalykas, kad dabar aš vienintelis žinau tavo vardą. Jis ant voko. Tu pamiršai. Paštininkės neskaito. Tačiau aš - skaitau.
A: Žinai, aš atkreipiau į tave dėmėsį jau tada, kai tu įžengei čia ir puolei Maksimilianą.
B: Taip, aš jį sukūliau. Neblogai išmanau pašto dekretą. O visi tai išmanantys žino, kad tie, kurie turi trumpus ir pasidygėtinus vardus būtinai slepia dar ilgesnį ir dar bjauresnį pilną vardą.
A: Mano vardas trumpas.
B: Ir gražus.
A: Tavo akys gražios.
B: Tavo kuklios ir įžūlios vienu metu.
A: Taip yra todėl, kad aš siunčiu tau laišką.
B: Kodėl tiesiog nepasakei?
A: Kalba tik vidutinybėms. Aš kalbu tik iš reikmės. O tavęs nesitikėjau čia sutikti.
B: Aš lauksiu tavo laiško.

Paštininkė parodo smiliumi, kad tuoj grįš ir nešina A laišku nueina į kitą kambarėlį. Tuo tarpu atsidaro kita kasa ir eilė susirenka link jos.

Kita paštininkė: Gal kalendoriukų norėtumėt?
Moteris: Ne, ačiū, turiu namie daug kalendoriukų, tikrai.
Kita paštininkė: O degtukų? Nereikia?
Moteris: Ne, ne... Pas mus... Elektrinis židinys. Centralizuota... Šildymo sistema.
Kita paštininkė: O loterijos bilietų? Turim teleloto, vikingų loto ir kenoloto. Galit laimėti mašiną. Mašinom tai važinėjat?
Moteris (ilgesingai): Ai, nelabai sekasi man tos loterijos... Tai ir neprasidedu.
Kita paštininkė: Vaikams gal norėtumėt paaukot?
Moteris (iš rankų išbyra piniginė, po grindim slankioja centai it ralio mašinėlės, A ir B puola juos gaudyti lyg vaikai): V-vaikams?
A: A-au.
B: Papuolė.
Kita paštininkė: Taip, vaikams, sergantiems, hm... Sergantiems.
Moteris: ... K-kiek reikėtų čia auk-koti?
Kita paštininkė (harpijos šypsena): Kiek galite.
A (ant grindų, paslapčia, tik B): Nežinojau, kad paštininkės tokios gudrios.
B: Jos negudrios. Jos tiesiog išmokytos moraliniam smaugimui.
A: Iš kur tu žinai?
B: Mano motina... Ji kadaise buvo paštininkė.
A: Papasakok man apie pašto dekretą.
B (nusišypso): Pašto dekretas paprastas. Niekuomet neminėk savo vardo. Visuomet siųsk tik registruotus laiškus. Ir niekada, niekada nesiųsk asmeninių laiškų. Siųsk tik iš reikmės. Apmokėk sąskaitas, įmesk keletą kalėdinių atvirukų, gali vieną kitą skundą išsiųst per metus.
A: Aš siunčiu laišką tau.
B (akimirką tyli): Taip. Tu nusižengei pašto dekretui.
A: Tu taip pat. Tu leidai man nusižengti.
B: Tu teisus. Mes abu nusižengėme.
A: Ką dabar darysime?
B: Lauksime.
A: Aš lauksiu, kol mano laiškas pasieks tave.
B: Aš lauksiu, kol gausiu tavo laišką.
A: Aš noriu žinoti tavo vardą.

B sušnabžda A į ausį savo vardą.

A: Daug kas žino tavo vardą?
B: Niekas. Tik tu.
A: O kaip tavo motina?
B: Ji mirė.
A: Mirė...?
B: Žuvo.
A: Žuvo?
B: Žuvo. Karo lauke.
A: Karo?!
B: Sirgo ir tiek.
A: Aš vienintelis, kuris žino tavo vardą.
B: Taip. Vienintelis.
A: Tavo vardas - pats gražiausias, kokį man tik teko girdėti.

Grįžta paštininkė. Tiksliau, negrįžta. Jos vietoje - kita paštininkė. A ir B atsistoja nuo grindų, nuo jų kelnių krenta žėrinčios sidabro monetos, jie prieina prie kasos ir įdėmiai žvelgia į stiklinį barjerą.

Paštininkė: Ko jūs norite?
A: Laiškas - išsiųstas?
Paštininkė (padelsia ir atsidūsta): Jūs norite į kalėjimą.
B: Kančios nebent norime. O kalėjimas ne kaži kokia kančia.
A: Šlykštynė ir tiek.
Paštininkė: Laiškas išsiųstas. Viso labo.

A ir B nusisuka link durų, paštininkės siluetas sumirga už stiklinio barjero.

Paštininkė: Laukite. Bet žinokite - ne visada sulaukiama. Darganotas oras pastaruoju metu. Lėktuvai, skraidinantys laiškus, smenga žemėn. Laiškai niekada nerandami, jie išsibarstę, suplyšę ir tiek tos naudos iš registracijos. Viso labo.

A ir B išeina į lauką. Lyja. A išsiskleidžia savo skėtį ir laiko jį virš B.

A: Girdėjai? Ji nenori, kad tu gautum laišką.
B: Jie išsiuntė aną paštininkę pilotuoti lėktuvo.
A: Jos ir lėktuvus pilotuoja?
B: Pilotuoja.
A: Protingos...
B: Ištreniruotos.

Lietus ima tiesiog pliaupti ir B pastumia skėtį taip, jog jis uždengtų ir A.

B: Dabar mes žinome vienas kito vardus.
A: Mes vieninteliai pasaulyje, kurie žino mūsų vardus.
B: Bet juk laišką - tu jį registravai?
A: Taip. Registravau. Palauk. Tu... Tu turi omeny...?
B: Jei laiškas pasimes, mes neteksime savo vardų.
A: Nes neliks nieko, kas galėtų mus šiais vardais vadinti.

Kažkur gatvėje aidi televizorius. „Mozambike ką tik nukrito lėktuvas. Jį pilotavo nežinomas asmuo-herojus, sudarkytas neatpažįstamai. Kaip ir visi laiškai, kuriuos šis skraidino... Mes apgailestaujame. “

A: Aš niekada nepamiršiu tavo vardo.
B: Aš visada lauksiu tavo laiško.