Laisvė

ji visada skrenda,
visada su sparnais,
balta,
su burėmis,
saulės spinduliais,
į žemę skverbiasi,
slysta su vėju,
pageltusiais rugiais,
krenta rudenio lapais,
kvėpuoja dygstančia žole,
alsuoja bėgančiu žvėrimi,
nenutyla juoku,
nesibaigia verksmu,
aidu atsiliepia.

kai klampoji
per tamsą,
per rudenio molį
namo greičiau
ir užtrenkti
duris
prieš baimės akis,

džiaugsmas,
kuris pavasario žiedais
putoja kraujyje,
nerimas,
šešėliais nubėgantis
rudenėjančiais miškais,
kai ilsiesi
po darbo,
nieko nemąstydamas,
nieko nejauti,
tik kūną,
sveriantį
ne daugiau,
negu siela stovinti
eilėje prie skaistyklos.