ar dar prisimeni kokie mes panašūs
kai nulaižydavau cukrų nuo skruostų
tada likdavom tokie bejėgiai
kai mūsų akių tvenkinyje
ta pati antis vis panirdavo po vandeniu
nors užmušk neprisimenu
tavo šokinėjantys pečiai manęs neatpažįsta tad
štai išvynioki viesulą mano pirštų veiduose
jei nori numegzk istoriją
bet ten tik avelės šokinėjančios per tvorą
įsiklausyki kraują žagsint išpažintis
bent apsimesk kad klausai
juk negali rinktis
viską stebės merė popins
nors
ji mirė kai širdyje uždegė žvakelę
ir užsiliepsnojo jos skėtis
prašau primink
kaip nulaižyti tau skruostą
ar
bent atgaivink antelę
ji štai ten
krante kraujuoja
oi oi, koksai jausmingas ir žaismingas; tik Merė Popins (nepatiko visumos raiškoje - tame proziniame poetiškomis metaforomis kalbėjime, kad pavardinote Merę popins, ir ne Merė Popins nepatinka, ne tas kūrinys, bet tekste šiame, kažkaip lėkštai- paviršutiniai pasirenkant tokią išraiškos priemonę - banaloka žaismė pasidaro, kaip nuspėjama, apdulkėjusi, pavalkiota, spekuliatyvi, na vadink kaip nori, o man atrodo kad labai suprastina tekstą, sunuobodina, tik toje vietoje, kur pavardinote.)
visumoje, nu žaisminga ir jausminga, į pabaigą taip širdelę suspaudžia, įkalbėtų tikriausiai lyrinis herojus kitą lyrinį herojų, dasibelstų.
Jei antelė kraujuoja, tai dar neatšalusi, vilties yra (: Įtraukiantis kūrinėlis, nors, mano manymu, kiek sunkoka logiškai pritempti tas įdomias metaforas (šokinėjantys pečiai, pirštų veidai pvz.) prie aiškiau apibrėžto jausmo. 4+