kančioje
malonumą jaučiu
pasidedu savo kančia
kaip spurdančią varle
vivisekcija atlieku
sadistiškas pasitenkinimas
ją adatomis susmaigstyti
randi kraujuojančius mazgelius
ir amputuoji juos
adatomis nervus paralyžiuoji
tada miegi
konvulsijų nejausdamas
su ja tik taip
susidoroti galima
dar geriau ignoruoti
nepastebėti
tegul tau rėkia iš paskos
primena
eikit jus po velnių
tegul ji
sau gatvėje purvyne riogso
nesvarbu kad tauri
kad taip žmonės nedaro
matote pasiimkite
aš ja į šaldytuvą įdėsiu
kartu su kraujuota mėsa
tegul tokia kriminalinė
sąžinė vaidenasi
Che, smalsu, kokia buvo autoriaus būklė arba kas jam nutiko, prieš užrašant šitokius dalykus. Neperkandu, kas čia ta "ji". Negi viso labo nekonkreti "kančia"?
(Nuotaika tiktų prie Friers'o filmo "Dirty Pretty Things". :))
aš tai pati kūriau, o gal ir ne pati - žiūrėjau į debesis, o jie pasakas rodė, ko ten tik nėra, bet juk nėra, ten tik debesai - o pasakų pilna prirodė, graženių nei žmogai rašo...
dėl pasirinkimo tai, matai rinkaisi tik iš to kas buvo, taip? vieno namuose pilnos lentynos, ir yra kas skaito, kitas ir namų neturi - komunalkėje gyvena, knygu nier, duonos yra su bulvėm - ir pasaka, kiekvienam pagal ką? ar jis dabar kaltas kad komunalkėje gimė. bet debesai - visiems virš galvos plaukia...
O beje, argi aš sakiau, kad iš pareigos??? Prašau neiškraipyti mano pareiškimaus, nes aš viešai pareiškiau ir pareiškiu, kad įsimylėti galima bet ką, negalvokit taip kvailai, kad kokio kurmio ar varlos tai jau ne, oi oi oi ir dar kaip možna ir būna, kad žiebia meiluš į tarpuragį, kad visiškai apspangsti žmogas tada, va:))
O aš apie prinšą ir varlą prinčešą skaičiau...va...čia mušiau pagal pomėgiuš taip kožnam buvo...kaš ką norėjo, taš tą rinkoši, Guntuškiukai tu mano mieliaušiaš va...:P
tai sakot bučiuoti iš reikalo reikia, ne iš melės, mhmmm. net bučiuoti per prievartą reikia reikia; skaitykit tasai pasakas tamsta pati, vaikeli tu vaikeli... baisesnės pasakos kaip "užmušė ir prisikėlė" nėr... nes būk tai taip reikėjo... kam?
Tai va, vaikai mano, kaip baigiasi tiems, kurie vaikystėje pasakų baaaišių pribaaaišių neskaito vansi, tadu jie ima ir paskum nebesižino ka jau su tąja varla ir beišdarinėti...O juk reikia tik bučiuoti, pabučiuoti varlą reikia, vištos jūs:DDDDDDDD
mintis eina greičiau, nei rašo rankos, tai rankų neįrašyti žodžiai kursyvu;
{...sustingusiais / jausmais / ir užrambėjusiu; ...reiškia / reikia / išsiaiškinti tos kančios prigimtį...; ...žiūri į / tą kančią / taip, kaip į... ; ... } o kur apie skaičius, tai veiksmą atlikti /mintyse/, ir stengtis sudauginti teisingai. ten esmė. }
neperskaičiau parašiusi; (dar viena ortografinė klaida /savI/-> turi būti /savO)
_______
P.S.
paskaičiau daugiau jūsų kūrinių; jūs sąžiningai rašote, visai gerai. patiko "juodas smėlis."; rašote ne kad rašyti, o kad norite tai išsakyti ką išsakote ir ne buitiškai tai stengiatės padaryti. nenuobodu skaityti.
Vieni kančią aukština, mėgaujasi ja, kiti kančią ignoruoja, tyčiojasi iš jos, metasi į vieną ar kitą kraštutinumą, bet tik nedaro to - ką reiktų daryti, jei aplankė gyvenime ir tokia viešnia kaip kančia... Juk tai gyvenimas, šis pilietis gali išdžiūti ir pavirsti į apdulkėjusią iškamšą sustingusiais ir užrambėjusiu protu , nejausti kančios, argi tai gerai - juk ir džiaugsmo ir palaimos nebejausti, reiškia išsiaiškinti savo kančios prigimtį - tai galima padaryti, stebint ją, o ne džiovinant ir neigiant, juk ji turi priežastis, kurios glūdi tame kuris kenčia ją, Į kančią galima žiūrėti, nesureikšminant taip jos - stebint iš šono; vienas tu kenčia, raudoja, kitas tu žiūri į taip kaip žiūri į filmą ir analizuoji, kodėl jis elgiasi taip, o ne taip, juk kančia tai viena iš gyvenimo apsireiškusių formų; žinoma, jei kančia neduoda matyt, į jos vietą ką nors kitą pastatyt, pavyzdžiui dauginti skaičius 2789 padauginti iš 9872, ar bent triženklius; arba pavyzdžiui ją nupiešti, truks plyš, nutapyti ant plokštumos, ir žiūrėti ar nuo to vaizdo sukyla jausmas - ar ne, koks sklinda jaučiant tą kančią; jei ne, tai dar nenutapei, bet ji ilgai nelauks, ištirps, nutapyti gali ir nespėti. o jūs sakai, sadistiškai ją, taip kankinat; jo - jūsų pasaulyje daug prievartos, oi daug; o gal jūs nerealizuotas chirurgas, ir net pats to nesuvokiate, kad visų jūsų kančių priežastis tik tokia - nesirealizavote, turėjote studijuoti mediciną, ir padėti kenčiantiems kūnams. štai tada miegotumėte ramiai. reikia stebėti savi kančią ir save, išsiaiškinti jos prigimtį, juk tai ne šiaip sau. kam dabar atrofuoti - kada protas pamiršta tai ką žino širdis jis sustingsta, surambėja ir suakmenėja. va.
man patiko nestereotipinis santykis, vis tik, nestereotipinis tas - banalus priėjimas prie kančios ir žmogaus sąjungos su kančia.
O šiaip jau stebėti turėtų žmogus taip pat ne tik kančią, aiškindamasis jos prigimtį, nesusitapatindamas, bet ir džiaugsmą; juk santykis ir į vieną ir į kitą turėtų būti tas pats - tai tas pats dalykas ir kančia ir džiaugsmas, tik vienas su minuso ženklu, kitas su pliuso; būna žmones ištinka insultas, ar infarktas ne tik nuo liūdnos jiems žinios, o ir nuo džiugios, tai tas pats, tik su skirtingu ženklu.