Visą kelią -
traukiniai kaip žalčiai
iš rankų slysta
ir aš, tuo keliu
visų užmirštas
ir vienas einu.
Užaugsiu,
sužinosiu -
lengvų kelių nebūna -
mama veždavo
į turgų bulves
ir aš, turguje regiu
žmonių paukščių
visą kapelą,
regiu ir save
tame sparnuotame
plunksnuotame
debesy.
Regiu
mamos kryžių
kapeliuose,
kai diena, tokia šviesi,
o aš - į sniegą, purvą
vis žemyn ir žemyn,
gal ir Dangus -
po žeme?
Tingiu
grįžti namo
lyg aklajam -
po kojom sekluma.
Mama, kažką sugalvojo -
muša į galvą
alus miežinis -
tolsta vaisių,
daržovių
pilni vežimai.
Rugsėjis
pro sodus,
beržynus -
nežinau
niekas nežino,
kur slepiasi
mamos paslaptys.
Būdavo -
prisisems mama
alaus, medaus
ir aš, sužinosiu
iš anksto
kokia jos širdis
nerami.
Einu, girdžiu
mamos širdį,
girdžiu žmonių,
paukščių balsus
ir mamos klausiu -
už ką pasivijo
ir aplenkė mane -
ta sidabrinė kulka?
Matau Tavo kūriniai sukelia reakcijas... :) Kažkas ir darbo analizę atliko siekiant pademonstruoti išprusimą :D
Man patiko rudeniška nuotaika...Taip man pažįstami turgaus vaizdiniai...Motinos paveikslas...Kulka...
Pats esi neblogas šaulys, taikaisi į jautrius dalykus. Tik liūdna, kad tavo darbuose dvelkia vienatve.
nepatiko, lėkštas. Matai - mamos kelias Motinystės kelias, šiaip jau jūs esate vyras... tačiau visiškai sutinku, kad vyras gali per savo matymą, savo prizmę kalbėti ir apie moters - motinos kelią, praeinančios motinystę savyje ir per save; o štai jei apie savo asmenišką mamą čia dainuojate, apdainuojate, gal ir neblogai, tačiau tekstas - dienoraštinio pobūdžio savo turiniu. (į pabaigą - gerai, jau nebe-dienoraštinis, bet jau ir ne "mamos kelias" kaip skelbia teksto pavadinimas.
Kas liečia kelią lengvą ar sunkų, (tas sąvokas) tai jau yra greičiau ne kelias, sunkus, ar lengvas, o santykis į kelią, tu žiūri į jį, ir sakai, kad jis lengvas arba sunkus.
Frydrichas Nyčė gerai sako, apie tuos ale sunkumus: "Mūsų puikybė norėtų, kad tai, ką darome geriausiai, būtų laikoma mums sunkiausia. Kai kurių moralės atmainų genezės klausimu." tas mamos čia, nu ne koks. (gerai, kad mama neturėjo paslapčių virdama raginukę, o tik alutį šnekorių, ar ne?.. .tai kaip ten, tas mamos kelias?.. ir vaiko smalsumas?..
pabaiga graži, paskutinis posmas, poetiškas, patiko, ir tas klausimas tokiuose gražiuose įvaizdžiuose, nors berniukai daugiau tėčio klausia, tokių dalykų, žiūri vaikai į tėvus, lyg tie visažiniai - myli juos, idealizuoja... pabaiga graži, o visa kita, tikrai - ne. Suprantu ir palaikau jus tame, kad gal jums tie prisiminimai brangūs, tai jūsų gyvenimas, taip ir turi būti, bet aš vertinu eilėraštį, kaip skaitytojas, todėl sakau - tekstas dienoraštinis, o pabaiga (paskutinis posmas) jau graži - literatūriška, jautri nelėkšta, graži raiška.