Jie kasdieną vaikšto po miestą,
o tu –
rūpestingai seki iš paskos,
bijai prarasti jus rišantį saitą,
pieštuką vedžioji eilutėm tuščiom.
Prisėdat po liepom
sukurt dialogų –
lyg atkarpą mezginio ilgo:
po eilę, po akį, kasom supintom.
Nuardote žodį lyg siūlą patemptą,
vėl mezginio galas – teks darbą kartot.
Palinkę iš sakinio minkot istoriją,
nulipdot skulptūras ir jas dekoruojat:
konflikatais, kivirčais, kalbom neramiom.
Pastatot siužetą – pamatą, sienas,
ir uždengiat stogą.
Net miestus intrigų sukursit –
Išties.
Tu puikiai žinai,
kad tavęs niekada
nemylės herojai –
tu juos iš meilės sukūrei,
tik tam, kad leistum išeit.