Trenkei durimis, išėjai ir... Papūskit!
O kiek mūsų pirkioje liko dar vis.
Žiūriu štai į kelią, eilėraščių šūsnį...
Tikiuosi- pareisi, kai skausmas užgis.
Juk vėtyta, mėtyta skaudžiai Likimo.
Bridai, nepalūžai, ėjai (kas tave sulaikys?)
Sėdžiu prie lango, kaip motina, rymau-
Neduok die, kas užsklęs šito namo duris.
O šį kartą ne tik jausmingai skausmas perteiktas, bet ir durimis patrankyta (: Šiek tiek užkliuvo - nelabai aišku kas, kur ir dėl ko išėjo. Na ir tas rymojimas prie lango, likimas, skausmas - nuoširdūs, bet lyg ir girdėti išsireiškimai... Ai, vis tiek gražu. 3+
Neduok die, užsklęs kas šito namo duris. - gal jeigu sukeisti va šitaip būtų geriau, bet čia tik mano pabandymas, neužsigaukite, man tik čia šioje eilutėje kažkas užkliuvo, o visur labai sklandžiai, kaip nulietas ir mintis graži:)