kulinarinis

sekmadienį prisikroviau turtų šioje žemėje gausiai –
kamerą pilną baltųjų  varškėčių kaip iš pieno plaukusių.
ar Aukščiausiais supyko, nors kandies neregėjau
nė pussparnio, nei surūdijusio balkono
prieš akis namuose besišypsančiuose speigui, nežinau,
bet gal žydai? turbūt jie tikrai, nes Šavuot juk tik vasarą būna,
o ji  už kalnų ir už marių toliausių dar šiandien ir vakar,
ir, rodos, tikrai amžinybę neparnešta dar paukščių klegesio bus,
be smagaus pabudimo iš stingulio balto ir juodo,
be gėlių žieduose parklupdyto prabudusio jausmo.
o tai būčiau geriau juos paleidus į dangų tada ir lai plauko
debesimis, jų šešėliais, ar kūnais tyrų angelėlių
ir kuo tiktai nori, nes kiti  juos net upeliuosna neršti, girdėjau,
suleist įsigudrina ir atsitinka, kad iš ikrų išeina,
išsiveržia veržte lyrikos lyriniai posmai su proveržiais,
kad net išteka seilės man dabar juos prisiminus,
tuos varškėčius visus, varškėtukus visuose pašaliuos
apšalusius. ir upeliuos, danguj ar net šaldymo kameroj
nelyrišku veidu, kur begalvė mano galvelė uždarė
visą šitą eilėraščių grožio panteoną, lyg sniego baltumą ant korio
žemės riekės pripildytos miegančių sėklų - bitelių.
už tai ir kenčiu dabar, nes jie skaito tik vieną iš Testamentų,
kuriuose akys už akis, ir dantys taipogi, bet viskas - tik kito,
nes apie nuodėmes skaito jie kaip kitatikiams vien surašytas...