Širdies šokis

4.

Baisu
už akmens užkliūti
ir surast po juo
virpančią širdį, liūdesį.
Reikės ir man
visą gyvenimą
akmenis tašyti -
iš naujo gimti
iš naujo mirti.

Reikės
kaip medžiui augti
kaip jaučiui dirbti,
reikės - pratęst
savo giminę ir auštant
Nepriklausomybės rytui -
sukurt aukurą...

Gyvenu,
nors netenku svorio,
lazdos, barzdos,
netenku plunksnos, rašalo,
mikrofoninio balso
ir prigulsiu kaip vilkas -
prie popieriaus
balto ir šilto.

O naktys, dienos
nusiris užpustytais
takais, keliais ir dings
su visais kompiuteriais,
su visais kableliais,
taškais.

Dings
akmeninės lentos -
nusagstytos
ašarų kristalais,
briliantais
ir akmens skeveldros
kaip ugnys šoks
ir visą gyvenimą
mūsų likimai
kaip uogos saldžios
ir mus sapnuos naujos
ir senos koncertų salės.

O moterų
ir meistrų pasaulis -
visiškai kitoks.
Akmenys kaip ir moterys
valsus, kadrilius šoks.
Reikės kaltus galąst,
krapštytis dantis
ir bus, kai nubus,
niekam neįkandamas
tas mano minčių
ir žodžių
kratinys.