Eil. pakuždėti sau (XLIX)

Atrodė, sniegas,
O išties – vanduo,
Upeliais į pavasarį subėgęs.
Atrodė, žiemos senis,
Morką nosim pasigavęs,
O iš tiesų – šlapia vieta,
Arėjusi pagirdyti žolės ir paukščio.

Galbūt ir aš ne šiaip toks senas,
Galbūt išnykęs dar paošiu
Giesmėm žaliai žilos pušelės
Ir gali būti taip: ne ją,
O pats save sapnuoju,
Atėjusį pabūti vėl į sodžių
Ir šaknimis giliai įkritusį į žemę.

O baltas sniege, o pušie žalioji,
O vandenėli, pilnas visokiausios ateities,
Ką bemanytumėt, o aš gražiai sapnuoju,
Beliko jau nedaug – tik įsiliet,
Į savo šitokį rytojų.