Gimimas

Mano ilgai brandintas kryžius
Parulskiškai prakeiktas kryžius
Rimas nenurimęs klausosi žydros padangės tirščių
Kad paukščių su mirtim daugiau nepirštų
Kad bevalgytų ir nežudytų
Ant jų pirštų mėlynės tirpsta
Rubinais skleidžiasi ištinusios naktys
Širdies vienumoj
Geležinis kūno parketas
Ir dusliai į grindis taukšintys ramsčiai

Užmiega mano kūnas nepaglostytas
Gal per kitą pilnatį
Ir tie žmonės ateina pasiimti
Išsineša mano namus į savo namus
Ir kaip duoną suraiko
Atima kūną ir sielą išvaiko
Iš akmenėjančios paskutinės angelo plunksnos
Kurią nuo praeitos teismo dienos tausojau
Kitai ir taip smulkiai

Atpasakojau kaskart vis rūstėjančiam dievui
Apie kitų nedorumą
Bet dantys iškrito pajutau šleikštų aklumą kaip
Tamsoje piemenys baidantys vilką
Tamsoj jo pasiilgsta ir glaudžia
Gliaudydami sielas iš troškulio
Prie nakties, prie akmens paprastumo

Žmonės
Mano kryžius brandintas ruginėje duonoje
Bažnyčios kampe toli nuo altoriaus
Ir vis tiek kažkas ateina apspjauti ir pirštais parodyt
Kad nesirodė iš kūno gimsta ir šviesa
Ir ją paskui kviečiantis blogis