Balta pasaka

Tyliai tyliai skaitau baltą pasaką sausio,
Kai trumputė diena ima skęsti nakty.
Ir kai žodžių tų niekas negirdi, neklauso,
Ima virpinti širdį kažko netektis...

Bėga dienos risčia, pakinkytos į pūgą,
Pasilieka toli ir draugai, ir veidai,
Visi laikrodžiai dūžiais į priekį vis skuba,
Nuvilnija, nuplaukia per širdį aidais...

Bet stebiuosi, kodėl šįkart mėnuo pablyškęs,
Gal suprato, kad metais paseno ir jis?
Tiktai žvaigždės, kaip niekad, žavingos ir ryškios,
Nebūdingas joms skausmas, toli liūdesys.

Ir aš tyliai seku baltą pasaką sausio,
Kaip suklupo viltis gilioj sniego pusny...
Kas, kad pasakos tos šįkart niekas neklauso,
Ateity kažkas vienišas juk paskaitys?....